Svarbu tik tai, ką jis JAUČIA.

Vaikai, kurie gauna blogus pažymius, yra ne tie, kurie mažiausiai žino. Jie yra tie, kurie daugiausiai išgyvena. Ir labai aiškiai tai pasako: „man blogai, aš netinku mokykloje, nepritampu prie sistemos, man čia ne vieta, tai per sunku, negaliu susikaupti, esu įskaudintas“.

Taigi tas, kuris blogai mokosi, visų pirma yra tas, kuris blogai jaučiasi.

Blogai besimokantieji mokiniai yra dovana, leidžianti mums tobulėti. Jie aiškiai siunčia žinią, kad kažkas yra negerai pačioje mokykloje, jos sistemoje, signalizuoja apie problemas. Nes kitaip kodėl sveikas, dvi rankas ir galvą turintis vaikas kažko neišmoktų? Ta priežastis dažniausiai yra gili, vidinė, ir niekas jos tiesiog nenori matyti.

Tie, kurie mokosi blogai, dažnai yra jautresni, trapesni, pažeidžiamesni (nors jų išvaizda, įvaizdis ar laikysena galbūt sako ką kita). Ir taip, gal jie kažko nemoka, to, ką neva turėtų mokėti, kas, anot specialistų, reikalinga žinoti. Bet kas galiausiai sudarė sąlygas jiems ko nors išmokti?

Kai vaikui nepasiseka, jis gauna blogą pažymį, tada dar gauna barti nuo mokytojo, nuo tėvų. Gal dar būna nusiunčiamas pas socialinį pedagogą, psichologą. Vadinasi, visi mato jį kaip vieną didelę problemą. Visi jį susiburia tam, kad jį PATAISYTŲ. Bet ar žmogus gali būti laikomas klaida?

Jei moksleivis gavo prastą pažymį, nekaltinkite jo. Jam jau ir taip blogai. Nemanykite, kad jis negabus. Jis tikriausiai tiesiog labai jautrus. Sąžiningas. Atviras. Įskaudintas. Jam reikia palaikymo, šilumos, užtarimo, pripažinimo. Jis jaučiasi blogai, ir jūsų pareiga – padėti.

Turite suprasti, kad blogas pažymys dažniausiai atspindi ne mokinio žinias, o jo emocijas. Kartais tai būna pažymys, skirtas pačiai mokyklai ar mokytojai. Pavyzdžiui, jei aš rašiau kontrolinį darbą, o klasėje buvo labai šalta, mokytoja aiškino, kokie visi šioje mokykloje netikę, o bendraklasiai šurmuliavo aplink, tai ar dvejetas, kurį galiausiai gavau, yra mano žinių įvertinimas? Ne, tai įvertinimas mokyklos aplinkai, kurioje teko būti. Su mano žiniomis tas pažymys neturi nieko bendra.

Moksleivis net su pačiu aukščiausiu intelekto koeficientu niekada negaus gero įvertinimo, jei jam prie šono stovės diktatorių primenanti mokytoja, o namuose lauks rūstūs tėvai. Nes čia nesvarbus nei intelektas, nei gabumai, nieko panašaus. Kaip jau sakiau – svarbu tik jausmai.

Nes kai bijome, mes nieko neišmokstame. Stresas blokuoja neuronus, ir mūsų atmintyje negali sugulti jokios žinios. Neigiamos emocijos tarsi neleidžia informacijai pasiekti smegenų ir jose išlikti. Ir štai, kas svarbiausia: galime ilginti mokslo metus iki begalybės, panaikinti atostogas, panaikinti net savaitgalius. Galime barti ir pykti. Bet vaikai vis tiek nieko neišmoks, jei jie jausis blogai. Septynios pamokos su piktais bendraklasiais ir įžeidinėjančiais mokytojais yra nieko vertos, per jas negaunama jokių žinių, kurios išliktų.

Žinote, ką galite padaryti, kad jūsų vaikui būtų geriau? Ne rėkti, kritikuoti, ne versti jį sėdėti prie knygų kuo ilgiau. Pirmiausia – nusišypsokite. Jei būčiau švietimo ministrė, liepčiau šypsotis visiems mokytojams. Esu tikra, kad tada mokslo metus būtų galima ir sutrumpinti.

Juk nėra blogų vaikų, yra tik tie, su kuriais mes elgiamės blogai. Saugi aplinka, teigiamos emocijos, atsipalaidavimas – tokia yra ateities mokykla. Netikite tuo? Nemokate šypsotis? Tuomet dvejetas jums ir laikykitės atokiai nuo mokyklų.

Gintarė Pugačiauskaitė