Šių metų vasarį Švedijos liberalų partijos jaunimo organizacija pasiūlė legalizuoti incestą ir nekrofiliją. Panašios idėjos sulaukia palaikymo Vokietijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose. Tokių įvykių fone septinto dešimtmečio hipių maišto filosofija atrodo kaip vaikų išdaigos. Deja, šiuo metu stebime staigų moralės kritimą ir visuomenės marginalizaciją, kuri yra visuotinai skiepijamos globalaus liberalizmo ideologijos pasekmė. Šios ideologijos tikslas – sukurti naują žmonių populiaciją, kurių laimei reikia šiek tiek pašaro, jovalo ir šiokiu tokių „žaislų“. Koks aukščiau pasakyto samprotavimo ryšys su mūsų šios dienos konferencijos tema? Ogi tiesioginis.

Sakoma, jeigu norite pamatyti, kaip rytoj atrodys valstybė, žvilgtelkit į šiandienos mokyklą. Pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos švietimo sistemoje reformos įgyvendinamos vakarietišku pavyzdžiu. Reformų autoriai, norėdami išvengti perdėtos ideologizacijos auklėjimo procese, nepastebėjo, kaip mokykla prarado vieną pagrindinių savo funkcijų – jauno žmogaus moralės ugdymą, tapatybės formavimą, pasaulėžiūros nuovoką. Juk mokymasis mokykloje – tai ne vien žinių ir gebėjimų bagažas. Vien tik žinios ir gebėjimai nėra ir negali būti mokyklinio švietimo tikslu. Visa tai - tik priemonė vystyti žmogaus kūrybiškumo gebėjimus skirtingose veiklos sferose. Svarbiausia juk – vaiko asmenybė. Dvasinis, moralinis, protinis vaiko vystymasis prasideda nuo gebėjimo kalbėti gimtąja kalba. Nenuostabu, kad mokyklos rėmuose vykdoma reforma, rusiškų ir lenkiškų mokyklų priverstinis sulietuvinimas sukelia neigiamą tėvų ir mokyklos bendruomenės pasipriešinimą. Juk gimtoji kalba – kai kas žymiai daugiau, nei bendravimo priemonė. Ji yra fizinės sveikatos, protinių gebėjimų, teisingos pasaulėžiūros, gyvenimiškos sėkmės pagrindas. Dar daugiau, etnopsichologų tyrimai parodė, kad svetima aplinka gniuždančiai veikia visus vaiko gebėjimus, netgi jo fizinį vystymąsi.

Norėčiau prisiminti žinomos rusų kalbos istorikės T. Mironovos žodžius: „Kiekvienas žmogus turi kalbinę genetinę atmintį, kurioje yra įrašyti esminiai praeities kartų savivokos pagrindai. Rusų žmogaus genetinio kodo esminė sąvoka – „sąžinė“.  Ji suformuota mumyse tūkstantmetinės stačiatikių sąmonės ir visos rusų žmonių kalbinės kultūros. Jeigu žmogus bando numalšinti šią atmintį rusų žmogui nebūdingu gyvenimo būdu, jo galimybės susiaurėja, jis pradeda degraduoti, tampa našta sau ir kitiems, blogina paveldimas savo giminės programas.

Pavyzdžiui, pirmojoje rusų emigrantų kartoje buvo daug talentingų ir netgi genialių žmonių, išgarsinusių savo vardą. Bet tai buvo žmonės, susiformavę Rusijoje, išeivijoje išsaugoję savo protėvių tikėjimą ir tradicijas. Antra ir trečia emigracijos karta įsisavino svetimą kultūrą, joje labai mažai žinomų žmonių. Matosi, kad rusų emigrantų giminė degraduoja ir tarsi ištirpsta kitame etnose“.

Asmenybės perėjimas į kitą kultūros lauką, ypač ankstyvajame amžiuje, visada turi neigiamas pasekmes tolimesniam vaiko vystymuisi: sulėtėja mokinio mąstymo ir prigimtinių gebėjimų raida, sumažėja įsisavinamų žinių apimtys, prarandamas ryšys su kultūrine šeimos aplinka, atsiranda „svetimo“ problema, įvairūs psichologiniai kompleksai.

Mes stebime, kaip palaipsniui yra pereinama prie mokslo valstybine kalba: vis daugėja dalykų, dėstomų lietuvių kalba, įvestas bendras lietuvių kalbos egzaminas, yra žengiami žingsniai, palaipsniui skatinantys mokslą valstybine kalba.

Jeigu atkreiptume dėmesį į tai, kad rusiška mokykla yra vienintelė valstybinė įstaiga, kurioje išsaugojama rusiška kultūra, kurioje ugdomi rusų kalbos „nešiotojai“, tai galėtume pasakyti, kad Švietimo ir mokslo ministerijos programa siekia politinio tikslo: mokykliniu švietimu pasiekti nelietuvių gyventojų asimiliacijos. Vienas iš argumentų, kuriuo operuoja tautinių mažumų mokyklų išsaugojimo priešininkai, yra tai, kad švietimas tautinių mažumų mokyklose valstybei kainuoja daugiau nei mokymas lietuviškose mokyklose. Negaliu sutikti su tuo, kad tai pinigų švaistymas vėjui dėl daugelio priežasčių.

Lietuvių kalbos, kultūros, istorijos mokymas tautinių mažumų mokyklose man atrodo pakankamai metodiškas ir nuoseklus integracijos vykdymas. Integracija, kad ir kokia forma būtų vykdoma, vis vien reikalauja tam tikro valstybinio finansavimo (taigi pinigai bet kuriuo atveju yra išleidžiami).

Manau, kad tokiai mažai valstybei kaip Lietuva monolingvizmas yra ekonomiškai nenaudingas. Šiandieninėje darbo rinkoje paklausūs yra žmonės, mokantys lietuvių ir lenkų, lietuvių ir rusų kalbas. Nereikia gėdytis kalbėti apie tai, kad egzistuoja tokia sąvoka kaip kalbos rentabilumas. Rusų kalba šiandien yra rentabili, vadinasi, paklausi.

Egzistuoja dar viena aplinkybė, į kurią norėčiau atkreipti jūsų dėmesį: būtent dviejų kultūrų sankirtoje formuojasi ir ypatingai ryškiai atsiskleidžia kūrybiniai jaunų žmonių gebėjimai, daromi didieji atradimai, sukuriami meno kūriniai. Drįstu teigti, kad rusiškos mokyklos teikia kokybišką intelektinį produktą. Mūsų absolventai sėkmingai studijuoja Lietuvos ir Europos universitetuose, įvaldo sudėtingas profesijas.

Šios dienos mūsų tikslas – pakeisti švietimo politikos doktriną, susijusią su Lietuvos tautinėmis mažumomis (bendrijomis). Mes primygtinai norime, kad:
•    tautinių mažumų (bendrijų) mokyklose mokymasis vyktų gimtąja kalba;
•    būtų atnaujintas mokytojų pasirengimas Lietuvos aukštosiose mokyklose, kuriose daugelis dalykų dėstomi rusų kalba, vyktų bendradarbiavimas su užsienio aukštosiomis mokyklomis.
•    Dvikalbystė tautinių mažumų mokyklose būtų diegiama tik esant būtinam finansiniam ir metodiniam aprūpinimui, realiais terminais. Pereinant prie dvikalbio mokymosi negali būti mažinama gaunamų bendrų mokymosi dalykų žinių apimtis. Tai lems galimybių konkuruoti darbo rinkoje mažinimą, gaunant tolimesnį išsilavinimą.

Gimtoji kalba – tai pagrindinis nacionalinės kultūros turtas, nacionalinė sąmonė. Kiekvienas žmogus turi teisę būti tuo, kas jis yra. Mūsų vaikai – ne išimtis.  Apie tai byloja ir pagrindinis šalies įstatymas, kalbantis apie asmens laisves.