Rinkimų kampanija jau prasidėjo – tai ir matoma, ir girdima, ir  jaučiama! Net  malonu žiūrėti, kaip mūsų Lietuvos politikai užtikrina, kad myli Lenkiją, lenkiškumą ir mus, Lietuvos lenkus. Viskas atrodo kaip konkursas, kas nupieš mums gražesnį atviruką. Iš pradžių tai buvo net žaisminga, kol mūsų „geriausias draugas“, p. A.Kubilius, parašė straipsnį (beje, įdomu, ar pats) ,,Ir aš myliu Lenkiją“. Tekstas ilgas ir paremtas bibliografija – tai turbūt skirta nepakankamai išprususiems. Iš tiesų tai įprastas akių muilinimas ir tikriausiai šioks toks bandymas įtikinti patį save, kad tariamai myli mus, lenkus.
Autorius ilgai įtikinėja dėl mūsų ilgos ir sudėtingos bendros istorijos, vardija lenkų ir žydų nuopelnus Lietuvai bei Vilniui ir nuolat mini Staliną – tai tikriausiai jo mylimiausias  herojus.

Prieš savivaldos rinkimus Lietuvos politikus apėmė paniška baimė, susijusi su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko pavarde. Nuostabūs jo praėjusių prezidento rinkimų rezultatai sukėlė paniką tarp Lietuvos partijų, kaip velnias švęnto vandens bijančių nuolat stiprėjančios Valdemaro Tomaševskio pozicijos. Nerimas yra toks didelis, kad veikti prieš LLRA įkinkyta Vyriausioji   rinkimų komisija, o kai kuriose savivaldybėse atsisakoma registruoti koaliciją „Valdemaro Tomaševskio blokas“, reikalaujant iš rinkimų bloko pavadinimo pašalinti pavardę. Tai skandalingas  poelgis, pažeidžiantis demokratinės valstybės standartus.

Ar pastebėjote taisyklę? Lietuvoje artėjant kokiems nors rinkimams, mūsų valdžia įgauna  beprotišką įkarštį remti Vilniaus kraštą ir žodžiu, ir poelgiu, ir drąsinančiu savo buvimu. Ir net finansiškai, nors, kalbant šnekamąja kalba, grašiu mūsų valstybė nedvokia.

Keisti. Būti pakeistam. Labai dažnai gyvenime tebūna tik toks pasirinkimas.

Mėnesio pabaiga – laikas, kurio, manau, labiausiai laukia pensininkai. Aišku, dėl kokios priežasties. Juk tuo metu jie gauna uždirbtąsias pensijas. Šį kartą Lietuvos senjorai pensijėlę, kaip pas mus  sakoma,  pirmą kartą gaus eurais.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, tradicinėje metinėje spaudos konferencijoje kalbėdama apie pastarųjų metų užsienio politikos pasiekimus, daug dėmesio skyrė pavojams, kylantiems dėl padėties Ukrainoje. Šia proga eilinį kartą Rusiją pavadino „teroristine“ valstybe. Tačiau žurnalistų paklausta, kokių klaidų sunkiais praėjusiais metais padarė pati prezidentė, negalvodama atrėžė, kad ji klaidų nedaro.

Šių metų sausio 10 d. Vilniaus arkivyskupijos organizuojamas Šeimadienis bus savotiškas 2014-ųjų, Šeimos metų, apibendrinimas. Kokie buvo Šeimos metai Lietuvoje?  Be abejo, parapijose, mokyklose, bendruomenėse įvyko daug gražių renginių, akcijų, skirtų stiprinti mūsų šeimas, skatinti jaunų žmonių atsakomybę, visuomenei parodant gražius daugiavaikių šeimų pavyzdžius. Tačiau dar negalime sakyti, kad pasiektas tikrasis Šeimos metų tikslas.

Ką tik atsisveikinome su dar vieneriais metais ir sutikome naujus. Tradiciškai ir tam tikra prasme simboliškai bei, žinoma, selektyviai pabandykime apibendrinti 2014 metus. O kad nenuvarginčiau jūsų pirmosiomis dienomis po Naujųjų Metų kalbėdamas apie politiką, padarykime tai nevisiškai rimtai.

Turbūt ir nepajutome, kaip prabėgo dar vieni metai. Labai žmogiškai, kaip ir visuomet, tikėjomės ir linkėjome vieni kitiems, kad jie būtų sveiki, laimingi, dvasingi. Kiekvienam jie buvo labai skirtingi. Na, jų tikrai negalima pavadinti nuobodžiais ar eiliniais. Juos galima vadinti nerimastingais, nes netoli nuo Lietuvos besitęsiančios ukrainiečių kančios ir didžiosios kaimynės skleidžiama paranoja ramybės nepridėjo.