Nežinau, ar Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius minėtu komplimentu patepė jaunąjį Landsbergį kaip savo įpėdinį į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sostą, tačiau esu įsitikinusi, kad šio prestižinio britų universiteto profesoriai stebėtųsi, jei jų absolventai kalbėtų taip pat, kaip senelio partijos ir euromandato įpėdinis.

Naujausias pavyzdys kilo iš laidos „Aktualus interviu“, kurį jaunasis Landsbergis davė DELFI TV. Paklaustas, ką esant dabartinei politinei situacijai daryti su mūsų šalies įsipareigojimu ES dėl pabėgėlių priėmimo, jis atsakė, kad tiek krikščionių gailestingumas, tiek pareiga reikalauja, kad bėgančius nuo karo reikia priglausti, bet... iš kur žinoti, kad jie integruosis?

„Mes Lietuvoje turime daug vargo dėl savo nelietuviškai kalbančių tėvynainių integracijos, – skundžiasi jaunasis konservatorių lyderis. – Tai ir lenkų tautinė mažuma, ir rusų tautinė mažuma. Mes nerandame bendros kalbos“. Tai dramų drama!

Kas ta Prancūzija, kurios nuolatinis naujausios istorijos bruožas yra teroristiniai išpuoliai? Kas ta Belgija, kurioje apie 10 procentų gyventojų yra musulmonai ir iš kur kilusi didžiausia su ISIS kovojančių Modžahedų dalis (Europos šalyse)? Kas ta Vokietija, kuri, jau turėdama keturių milijonų musulmonų bendruomenę, ką tik įregistravo savo šalyje dar beveik milijoną pabėgėlių ir kur yra tampri radikalių islamistų aplinka, verbuojanti Vokietijos jaunimą į džihadistus. Kur jiems visiems iki mūsų didelio skurdo!

Mūsų politinė vadovybė, matai, nesuranda bendros kalbos su jau kelias kartas Lietuvoje gyvenančiais to paties tikėjimo, vertybių, mentaliteto ir temperamento tautinių mažumų atstovais. Manau, kad būtų gerai, jog tokia Dievo lemtis tektų mūsų drąsiems lyderiams. Bijau, kad nei Kanzlerin Merkel, nei prezidentas F. Hollande, nei Jo Didenybė Filipas I negalėtų susidoroti su tokiu siaubingu iššūkiu – ieškoti bendros kalbos su tokiomis Lietuvos tautinėmis mažumomis, kaip antai lenkai ir rusai.

Pripažinsiu, kad slapta tikėjausi, jog tiek sėdėjimas Europos Parlamente, tiek pastarieji iššūkiai ir dramos, su kuriais susiduria Europa (galų gale, visas pasaulis), iš naivaus G. Landsbergio proto truputį išvėdins provincialumą ir jis įsąmonins, kaip atrodo realios problemos, kilusios susidūrus skirtingiems pasauliams: tikrai skirtingoms religijoms, kultūroms, vertybėms ir principams. Tikėjausi, kad jis pagaliau pradės atskirti asimiliaciją ir integraciją ir pastebės, kad Lietuvos lenkai ir rusai yra tikrai integravęsi į visuomenę. Deja, ne. Visi požymiai rodo, kad jokia, net Europos, politika nepavers šio gaidelio ereliu.

O dėl pabėgėlių klausimo Gabrielius Landsbergis gali būti ramus. Tai ne mūsų problema. Jie tik jėga leistųsi įkurdinami šalyje, kurioje partijos, po rinkimų save matančios valdančiųjų vaidmenyje, lyderis paskelbė (per „Facebooką“), jog „mūsų pareiga“ yra pasirūpinti tuo, kad į šalį nepatektų „prastesnės kokybės“ arba „netinkamos religijos ar rasės, Lietuvoje neaprobuotini žmonės“. Įdomu, ar tai senelio mokslai, ar sumanus anūkėlis pasisėmė įkvėpimo iš „Mein Kampf“?

Lucyna Schiller