Mūsų valstybė čia retai naudojasi tokiu žiniasklaidos populiarumu, kaip išleidusi šį vadovą, dėl kurio Vokietija ilgą laiką negalėjo atsistebėti. Antraštės ir paantraštės, tokios kaip, pavyzdžiui, „Spiegel“ žurnale: „Handbuch für den Kriegsfall: Litauen bereitet Bevölkerung russischen Einmarsch vor auf“ („Vadovėlis karo atveju: Lietuva ruošia gyventojus Rusijos invazijai“), praėjusių metų pradžioje mirgėjo visos Vokietijos žiniasklaidoje.

Sprendžiant iš informacijos gausos, Vokietija šį puikų mūsų KAM darbą pripažino kaip didžiulę ekstravaganciją. Žurnalistai net mėgavosi pateiktomis rekomendacijomis: „Išlaikykite šviesų protą ir nepanikuokite“; „Šaudymas po jūsų langais nereiškia pasaulio pabaigos“ ir t.t. Nepavyko atsispirti įspūdžiui, kad bjaurūs „Deutsche“ šaiposi iš mūsų taip, kad net aidi. Ir pagaliau paaiškėjo, kad geriausiai juokiasi tas, kuris juokiasi... Būtent.

Kai mūsų kariuomenė vieno Jurbarko kaimo apylinkėse apšaudė jų pilietį, kuris atvykęs į Lietuvą su dovanomis norėjo suvaidinti Kalėdų Senelį, aukščiau išdėstyti patarimai pasirodė esą kaip tik tinkami. Nežinau, ar Lietuvos kariuomenės pacifikuotas vokietis šiuos patarimus skaitė, bet kai jo „Volkswagenas“ netikėtai paskendo dūmuose ir sviedinių ugnyje, o po to jį puolė automatais ginkluoti ir dėvintys megztus šalmus Litauische Soldaten, pasielgė taip, kaip rekomenduojama vadove. Vaikinas nepatyrė širdies priepuolio ar insulto, nebandė atsišaudyti arba supanikavęs taranuoti aplinkinių medžių. Iš tiesų, tai gal ne vadovo, o lydinčios partnerės lietuvės, kuri panašius veiksmus, atliekamus vadinamųjų kanarų, turėjo matyti mūsų viešajame transporte, nuopelnas. Turiu galvoje bilietų kontrolerius, kurie nors ir ne taip gražiai, kaip Soldaten, apsirengę, bet akcijos metu elgiasi panašiai. Jeigu iki šiol nieko nepašovė, tai tik dėl to, kad jiems niekas nedavė ginklų.

Jaučiame dėkingumą dėl to, kad mūsų kariai-savanoriai nesušaudė nerūpestingo vokietuko ir jo išrinktosios lietuvaitės, nes buvo ginkluoti tik tuščiais, trenksmingais šaudmenimis užtaisomais ginklais ir dūminėmis žvakėmis. Galų gale, užpultieji šį įvykį turėjo laikyti savotišku nuotykiu. Išgirdę, kad jie nebuvo banditų auka, o tik įsipainiojo į Lietuvos ginkluotųjų pajėgų pratybas, atleido užpuolikams. Jie priėmė ir KAM, ir niekingų karių atsiprašymą, o policijai pateiktą skundą po incidento atsiėmė.

Ministras Juozas Olekas išdidžiai pasakė, kad pora net gavo moralinę kompensaciją... „malonaus bendravimo“ pavidalu už mūšio lauko. Didžiadvasiška. Juk buvo galima šiedviem užkrauti bausmę už mūsų vaikinams kariams-savanoriams sugadintą karo žaidimą. Juk kokią teisę jie turėjo bastytis ten, kur Prezidentės Dalios Grybauskaitės lepūnėliai – kariai savanoriai – mokėsi pulti iš pasalų? Be to, ne kokį ten šarvuotį, o panašų „Volkswageną“, kuriuo anie keliavo.

Gal tokių žaidimų teritorijas reikėtų kažkaip aptverti? Nesąmonė! „Žmonės turi suprasti, kad kariuomenė nėra uždara ir nesėdi pasislėpus kažkur krūmuose“, – pamokė J. Olekas šiek tiek susigėdusius dėl incidento bendrapiliečius. O kad kariuomenė pademonstravo, be to, užsieniečiui, gėdingą profesionalumo stoką? Nieko. Kaip tik įrodėme, kad jei nenugalėsime priešo jėga ir kariniu vikrumu, tai nugalėsime jį „maloniai bendraudami“.

Lucyna Schiller