Šiemet prestižiniam apdovanojimui iškelta Vytauto Landsbergio kandidatūra Seimo balsų dauguma buvo atmesta.

Iki šiol beprecedentį savo sprendimą Seimo nariai aiškino tuo, kad tokį svarbų Lietuvai apdovanojimą turėtų gauti žmonės, kurie vienija, o ne skiria tautą. Taip Seimo narys Linas Balsys paaiškino visą sumaištį, sukėlusią garsų skandalą. Panašiai savo balsavimo motyvus pagrindė ir kiti buvusio „Sąjūdžio“ lyderio priešininkai iš socialdemokratų, Darbo partijos, LLRA.

V. Landsbergis iš tikrųjų pateks į Lietuvos istoriją kaip itin prieštaringas asmuo, kaip niekas kitas, sukėlęs jausmų sumaištį ne tik tarp politinio mūsų šalies elito, bet ir tarp paprastų piliečių. Pakanka tiesiog pažvelgti į pastarojo dešimtmečio apklausų rezultatus, kad įsitikintume, jog nepasitikėjimą „nepriklausomybės ikona“ nuolat deklaruoja 2/3 respondentų, paprastų mūsų šalies piliečių. Šiuo atžvilgiu V. Landsbergis patenka į visų apklausų paskutines vietas. Galima netgi pasakyti, kad daugeliu atvejų tam tikroje aplinkoje ko nors pavadinimas „landsbergininku“ reiškia vos ne didžiausią įžeidimą, kuriuo galima sumenkinti politinį varžovą.

Jo dviveidiškumas visada užgaudavo daugelį. Pavyzdžiui, visu savo grožiu jis atsiskleidė pakomentavęs Seimo Tautinių mažumų įstatymo panaikinimą, kurio pakeitimus, leidžiančius viešai naudoti mažumų kalbas, pats pasirašė sunkiais kovos už Nepriklausomybę laikais. „Seimas pasielgė teisingai“, – neslėpė tada savo pasitenkinimo dėl bendrųjų tautinių mažumų teisių atėmimo V. Landsbergis ir pridūrė, kad jeigu jis tada būtų žinojęs, kad dabar taip bus, būtų nepasirašęs minėtų pataisų.

Viešą dviveidiškumo ir pasipūtimo pasirodymą buvęs „S“ vadas surengė prieš keletą metų kalbėdamas iš Seimo tribūnos eiline Nepriklausomybės proga. Tada jis pasmerkė politinius oponentus sakydamas, kad šiandien visi švenčia Nepriklausomybę, bet kai reikėjo už ją kovoti, kažkaip nieko nesimatė. Išskyrus jį patį – reikėjo suprasti. Seimo narys Vytenis Andriukaitis buvo priverstas kandžiai atkirsti. Socialdemokratas prieš tai kalbėjusiajam priminė daugelį dalykų, įskaitant ir Nepriklausomybės priešistorę. Jis kalbėjo apie Lietuvos sovietizacijos laikus, kai maištingieji buvo tremiami į darbo stovyklas Sibire, tačiau kiti tuo metu naudojosi sovietmečio valdžios apanažais, kartais „atmušinėdami“ tremtinių žmonas. Tai buvo aiški aliuzija V. Landsbergiui, suviliojusiam į lagerius ištremto A. Sakalo žmoną.

Deja, tenka pasakyti, kad konservatoriai, prastūmę V. Landsbergio kandidatūrą premijai, dar kartą padarė jam meškos paslaugą. Siekdami bet kokia kaina įvertinti savo ikoną, jau ne pirmą kartą tiesiog jį išjuokia. Taip buvo, kai, pavyzdžiui, bandė jį padaryti (Seimo nutarimu) Lietuvos prezidentu, bet jis niekada, nepaisant karštų svajonių, juo nebuvo. Painią logiką, kad auštant Lietuvos Nepriklausomybei V. Landsbergis buvo tikrasis prezidentas, nes tada ėjo Seimo (Aukščiausiosios Tarybos) pirmininko pareigas, o prezidento įstaigos dar nebuvo, Seimo nariai kiekvieną kartą atmesdavo.

„Nieko neišmokę“ partiečiai ir šį kartą kapituloje prastūmė V. Landsbergio kandidatūrą Laisvės premijai gauti, o jo varžovas buvo Valdas Adamkus. Šių didžiulių pastangų rezultatas yra žinomas. Lietuvos Nobeliu laikoma premija šiemet niekam nebus įteikta. Nepaisydami neigiamų Seimo balsavimo rezultatų, konservatorių garbės vado šalininkai nutarimą siūlė pataisyti, tačiau priešininkai į tai replikavo šmaikščiai klausinėdami: „Tobulinti įstatymo projektą ar V. Landsbergį?“

Aš dėl visos šios istorijos neturiu Schadenfreude (piktdžiugos) arba bent jau bandau jos neturėti. Manau, kad vis dėlto premijos įteikiamos įvairiems žmonėms, daugumai esant įsitikinus, kad jos nusipelnyta, o ne patyrus psichologinę prievartą, kad premija turi būti įteikta, nes kitaip būsi apšauktas Lietuvos priešu. V. Landsbergis kaip joks kitas politikas skyrė mūsų šalies gyventojus per visą jos Nepriklausomybės laikotarpį. Gudrus jo protas nuolat užuosdavo sąmokslus, kaimynų mėginimus kenkti, išsigalvodavo kažkokias mistines penktąsias kolonas šalies viduje, su kuriomis nuolat turime kovoti. Toks jis buvo, yra ir liks.

Tačiau tai nereiškia, kad jo, Lietuvą į Nepriklausomybę atvedusio „Sąjūdžio“ vado, vardas neatsiras istorijos vadovėliuose. Tai yra faktas. Vis dėlto šis faktas negali pakeisti įsitikinimo, kad aukščiausiu valstybiniu apdovanojimu pagerbtas asmuo turi būti viešai gerbiamas, turėti autoritetą. Priešingu atveju, būtų nuvertintas paties apdovanojimo prestižas.

Vienokį ar kitokį savo asmeninį autoritetą kiekvienas įgyja pats. V. Landsbergis taip pat pats užsidirbo savo autoritetą.

Taigi tegul šiandien nesipiktina. Koks jo autoritetas – tokia ir premija...

Tadeuš Andžejevski