Taigi pradedant išrinktųjų žmonių klaidų ataskaitą, metų nevykėliu, norom nenorom, reikia pripažinti Vytautą Landsbergį, kuriam  tiesiog iš panosės buvo nušluotas prestižinis apdovanojimas – Laisvės premija.

Ši istorija šalyje sukėlė didelį atgarsį (nežinau, kaip buvo užsienyje), tad nėra reikalo gadinti rašalo iš naujo ją kartojant. Esmė buvo ta, kad, nepaisant didelių partijos kolegų pastangų, Seimas balsų dauguma atsisakė suteikti apdovanojimą buvusiam „Sąjūdžio“ šefui. Seimo nariai pripažino, kad Lietuvos Nobelio premijos negali gauti asmuo, kuris per visą tautos nepriklausomybės laikotarpį skaldė tautą (dažnai kvailai kalbėdamas), o ne vienijo. Pardon, mano excuse, pone pirmininke!

Jeigu kalbėtume apie metų nesėkmes, apdovanojimo Nr. 2, mano nuomone, nusipelnė Rolandas Paksas. Jam šiemet nepavyko reabilituotis, nepaisant jau kažkelinto LR Seimo svarstymo ir net palankaus Strasbūro teismo nutarimo. Parlamentarai tam, kad nuo R. Pakso nuimtų prakeikimą ir leistų jam dalyvauti viešajame gyvenime (be kita ko, dalyvauti rinkimuose), turėjo balsuoti už Konstitucijos pataisą. Deja, nenubalsavo, nes pritrūko šiek tiek balsų. Šį kartą lakūnui koją pakišo amžini priešai ir seni „draugai“. Atsiprašome, izvinitie, drauge Rolandai!

Už tai 2015 m. pavyko V. Uspaskichui. Pavyko būtent nepatekti į kalėjimą, bet buvusio vyriausiojo „darbiečio“ teisminės ateities perspektyvos nėra guodžiančios, jei nesakytume blogos. Teismų vilkinimų „arsenalas“ išnaudotas, nauji rinkimai vyks negreitai (taigi ir naujasis imunitetas nešviečia), todėl teismo nuosprendis gali būti paskelbtas jau vasario mėnesį. Tačiau kalbant apie teismo sprendimą – nieko tikra. Vis dėlto Viktoras nenori rizikuoti ir iš anksto jau prevenciškai dideliu lankstu apeina Lietuvą.

Prezidentei Daliai Grybauskaitei taip pat pavyko. Nors ir metų pabaigoje, tik iš trečio bandymo, tačiau ji prastūmė per Seimą savo kandidatą į generalinius prokurorus. Anksčiau parlamentarai du kartus atmetė prezidentės kandidatus, nes jie buvo per daug akivaizdžiai „kišeniniai“, be to, kilę iš gilios provincijos (iš Rokiškio ir kažkas panašaus), o trečiasis kandidatas – tik iš provincijos, nes iš Ukmergės. Sveikiname... Tiesa, tik nežinau ką daugiau – prezidentę ar generalinį prokurorą.

Praeitais metais Lietuvoje buvo politikas, kuriam pasisekė net ir nesėkmės atveju. Kaip tai įmanoma, paklausite. Taigi kad įmanoma. Turiu omenyje ministrą S. Skvernelį, kuris atsistatydino, bet vis tiek išsaugojo Vidaus reikalų ministerijos vadovo kėdę.

Prisimename istoriją, kai narkomanas pabėgo iš policijos automobilio, be to, be leidimo pasiėmė tarnybinį „Kalašnikovą“. Dėl šios istorijos valdžios viršūnėse kilo barnis, laimei, pasibaigęs taikiai. S. Skvernelis, prispaustas užpykusios L. Graužinienės ir kerštingosios D. Grybauskaitės, parašė atsistatydinimo pareiškimą ir padėjo jį ant Ministro Pirmininko, tuo metu nebuvusio šalyje, stalo. Kai šis grįžo iš tolimosios Kinijos, situacija buvo kardinaliai pasikeitusi.

Visi (viešoji nuomonė, ekspertai ir t.t.) gynė S. Skvernelį prašydami, kad šis liktų poste ir saugotų mus sunkiais laikais. Tuo pačiu koneveikė ministro oponentes už maivymąsi ir isteriškumą. Kai prie prašančiųjų grupės prisijungė ir premjeras, S. Skvernelis nusileido: atsiėmė pareiškimą. Tauta apsidžiaugė, o prezidentė, bejėgiškai grieždama dantimis, liko nieko nepešusi.

Aukščiau pateikta istorija prideda pliusą Ministrui Pirmininkui, sugebėjusiam pasipriešinti prezidentei, ko lig tol niekada nebuvo. Ši sensacija parodė, kad vis dėlto A. Butkevičius kartkartėmis šią šalį po truputį valdo. Tačiau jam valdant, deja, nepavyko daug, oi daug dalykų. Neminėsime visų nesėkmių, nes bus nuobodu. Todėl apsistokime tik ties viena, bet pačia įspūdingiausia nesėkme. Taigi A. Butkevičiui praeinančiais metais nepavyko išpildyti bent vieno pažado, duoto tautinėms mažumoms. Visi prisimename, kaip kažkurį pavasarį jis žadėjo Lenkijos ministrei pirmininkei Ewai Kopacz (tai vyko kažkur Briuselio koridoriuose), kad išspręs Lietuvos lenkų pavardžių rašymo klausimą. Jis pažadėjo ir sprendžia sau iki šiandien... Ministrė Pirmininkė E. Kopacz pažado įgyvendinimo nesulauks, nes nustojo būti premjere.

Dabar mes laukiame, kad A. Butkevičius duos pažadą jos įpėdinei. Tereikia turėti šiek tiek kantrybės, nes milžiniškuose Briuselio pastatuose koridorių yra daug, tad juose nėra lengva susidurti su norimu asmeniu. Kai tik A. Butkevičiui šis menas pavyks, mes galime būti tikri, kad pažadą turėsime. Pažadai Ministrui Pirmininkui pavyksta geriausiai...

O mes tuo tarpu palikę politikus nuošalyje, linkime vieni kitiems Laimingų Naujųjų metų.

Tadeuš Andžejevski