„Griuvo sistema“, – į visas puses pradėjo plisti žurnalistų, politologų ir įvairių institucijų gulbės giesmė, kai jie sužinojo, kad jau buvęs liberalų vadovas E. M. (nes tikriausiai taip reikia vadinti žmogų, įtariamą ypač didelio masto kyšininkavimu) sėdėjo kapitalistų kišenėje, jei pastaruosius pavadintume šiek tiek senamadiškai.

Autoritetų, žurnalistų ir politologų akys atsivėrė tik tada, kai jie pradėjo įsivaizduoti 100 tūkst. eurų, kuriuos STT agentai rado pas E. M. Anksčiau jie nematė problemos, kad liberalai (ir ne tik jie) pavojingai balansavo verslo ir politikos sandūroje. Prisiminkime, kaip lengvai užmarštin nuėjo buvęs Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo Žydrūno Plytniko, paskelbusio, jog įmonės ir verslininkai, nepagailėjo pinigėlių liberalų rinkimų kampanijai, o po to, kai paremti verslininkai užėmė ministrų kėdes, jiems atseikėjo viešųjų pirkimų, reikalas. Ž. Plytnikas apskaičiavo, kad pagal vadinamąjį „atkatą“ dosnios geltonų spalvų partijos galėjo užsidirbti (smulkmena) net 2 mlrd. litų. Taigi „sistema“ veikė jau ilgą laiką, tik kad autoritetai nenorėjo jos matyti. Kai LLRA politikai pabrėžtinai kalbėjo apie tai, kad būtent dėl to nepriima aukų iš verslo atstovų, vadinamasis establishmentas tyliai kikeno: „Naivuoliai, neima, kai yra norinčių duoti...“

Tuo tarpu liberalai ėmė noriai. Ėmė, ėmė, kol prisisėmė. Šiandien jie isterijos būsenos. Blaškosi tarsi imperatorius Neronas garsioje romano „Quo Vadis“ scenoje, kai sužinojo, kad legionai sukilo prieš jį ir netrukus atsiųs jam mėlyną diržą, kad jis ant šio pasikartų. Tada išgąsdintas tokios minties jis klajojo nuošalyje ir dejavo, kad toks puikus menininkas, kokiu jis save laikė, turi mirti. Puolęs į šią beprotybę, tai brėžė ant žemės savo būsimo kapo vietą, tai vėl šaukė, kad dar per anksti palikti šį pasaulį.

Būdami panašios būsenos, liberalai taip pat blaškosi ir mėtosi iš vieno kraštutinumo į kitą. Panikos situaciją geriausiai atspindi partijos valdybos narės, garsios Šalčininkų aktyvistės Julijos Mackiewicz kreipimasis socialiniuose tinkluose. Ji pakvietė partijos kolegas iš liberalų gretų pašalinti... savo vadą Antaną Guogą, laikinai pakeitusį susikompromitavusį E.M. Pripažinsiu – idėja puiki. Šedevras. Šalčininkų liberalų aktyvistė, iki šiol moralizuodama visus mokydavusi, kaip gyventi (sukeldama kai kurių konformistiškai nusiteikusių bendraminčių tėvynainių susižavėjimą), šiandien pati nežino, kaip gyventi partijai su tokia gėda, ir desperatiškai ieško figos lapo jai pridengti. Tačiau problema ta, kad Lietuvoje dar neišaugo toks lapas, kurio pagalba būtų galima su tuo susidoroti.

A. Guoga tikriausiai tai supranta. Bent taip galima paaiškinti jo hiperaktyvumą po korupcijos skandalo partijoje. A. Guoga, vos tik atsisėdęs į E.M. vietą, jau paskelbė, kad parduoda savo azartinį verslą Lietuvoje (kuriame, beje, jis uždirbo savo pirmąjį milijoną), kad pastatys naują bažnyčią (tikriausiai tam, kad rinkėjai pagalvotų, jog atsivertė į tikėjimą), pašalins generalinį partijos sekretorių, o visiems jos nariams pasiūlys... pasitikrinti melo detektoriumi. Pastaroji veikla yra skirta tikriausiai tam, jog visa Lietuva pamatytų, kokie sąžiningi ir krištoliniai yra liberalai, kad net detektorius patvirtina nepriekaištingą jų reputaciją.

Liberalai, kuriems maloningos apklausos neseniai susuko galvas, staiga suprato, kad ministrų kostiumėliai, paruošti rudeniui, gali jiems nepraversti. Korupcijos skandalas ir vėlesnės frakcijos kovos partiją gali tiesiog panardinti. Būčiau labai nesąžiningas, jei pasakyčiau, kad tai mane liūdina. Priešingai – aš pripažįstu, kad sunkiai tramdau džiaugsmą galvodamas, jog europietiškiausia partija Europoje, susirūpinusi žmogaus ir mažumų (visų įmanomų) teisėmis, demokratijos būkle Lenkijoje ir lenkiškajame Lietuvos gabale, šiandien pati gaišdama išleidžia paskutinį atodūsį.

Tadeuš Andžejevski