„Kviečia Vilnius“ optimistiškai pavadinta 2015 metų Vilniaus savivaldybės ataskaita. Ar tai ne butaforinis optimizmas ir miesto „galvų“ pasigyrimas? Bet paeiliui ir argumentuotai… „Vilnius yra jaunas, gyvas ir sparčiai augantis miestas. Mūsų tikslas – kad jis būtų pats geriausias jame gyvenantiems žmonėms. (…)“ Drįstu priminti, kad Vilnius yra įkurtas 1323 metais, o Vilniaus Universitetas, viena seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, įkurtas 1579 metais, išugdęs ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą, tad suprantama, kad jau nuo XVI amžiaus šis miestas buvo gyvas ir sparčiai augantis... Neabejotina, kad būtų taiklesnis mero pasakymas, jog Vilnius yra daugiatautis ir daugiakultūris miestas... Na, o kaip meras siekia kilnaus tikslo, kad jis taptų geriausias čia gyvenantiems žmonėms? Skiria 100 eurų lankantiems privačius darželius? Taip, tai yra tiesa. Privatiems darželiams skirta daugiau kaip 5 mln. 200 tūkst. eurų, o papildomai sukurta 1300 vietų. Nereikia būti matematiku, kad suskaičiuotum, kiek savivaldybei kainuoja vieno vaiko vieta Landsbergių darželyje, jau neskaičiuojant tėvų kišenės arba tėvų skiriamų ne mažiau kaip 400 eurų per mėnesį.

Na, gal reikėtų išreikšti pagarbą R. Šimašiui, taip besirūpinančiam koalicijos partnerio – partijos pirmininko – materialine gerove. Bet argi, mieli vilniečiai, vienos šeimos gerovė yra mūsų gerovė, ar mūsų mokesčių mokėtojų sąskaita reikia krauti turtus kažkam vienam? Klausimas be atsakymo, bet atsakymas yra – NE! Miesto meras ir valdantieji privalo rūpintis kiekvienu, o ypač tuo nepasiturinčiu, tuo silpnesniu, tuo mažiau „apsukriu“, bet sąžiningu ir pilietišku vilniečiu.

Rubrika „Pertvarkome ir atnaujiname“ mokyklas. Na, tai ašarų verta rubrika. Miesto vadai giriasi, kad į pagrindines pertvarkė devynias vidurines mokyklas. Nesuprantama, kuo čia girtis? Degraduojame? Mokyklose nebelieka vaikų? Ar švietimas nėra miesto prioritetas ir specialiai naikinamas, o gal ir vėl suveikė „verslumo planas“ ir kažkam reikalingi mokyklų pastatai? Kur čia šuo pakastas? Mano manymu, džiaugtis ir girtis būtina tuomet, kai pastatome, sukuriame, įdiegiame… Ar nebūtų kilniau ir prasmingiau mokyklas skatinti ir padėti įgyvendinti savitas koncepcijas ar specializuotas programas, kurti gimnazijas ir ugdyti jose konkurencingus ir ambicingus vilniečius? Klausimas be atsakymo, bet atsakymas yra – TAIP.

Miesto gyventojai kviečiami pasinaudoti moderniais sprendimais – Google Maps, TRAFI ir protingai planuoti savo kelionę mieste. Bet ką daryti miesto pakraščių gyventojams, kai vietoj asfaltuoto kelio – duobėtas žvyrkelis, kuriuo neįmanoma važiuoti net greitosios pagalbos ekipažui. Ar prisiekęs tarnauti vilniečiams meras bent buvo apsilankęs Gulbinų, Mūrinės Vokės, Skersinių, Gariūnų akligatvy, Jočionių, Neskučių ir dar 27 miesto pakraščių gatvėse, kur nei kelio, nei takelio, net ir švaraus geriamojo vandens nėra. Klausimas be atsakymo, geriausiu atveju – GALBŪT, vykdydamas rinkiminę kampaniją, bet vargu... Taigi vilniečio, gyvenančio miesto pakrašty, kasdienybė blanki, dažnai be gatvių, šaligatvių ir jų apšvietimo. Ir nė vieno mero žodžio, tik bus... kada nors...

Keliauti mieste, po miestą – smagu, bet į miesto pakraštį, į namus grįžti dar smagiau. Ar Vilniaus meras bent susipažinęs su susisiekimo problema? Juk siūloma išmanioji miesto „Google Maps“ programėlė galbūt ir padėtų suplanuoti kelionę į centrą, bet... pėstute.

Džiugu, kad skatinamas bendruomeniškumas, vilniečiai kviečiami aktyviai dalyvauti miesto savivaldoje, kurti gyvą ir atvirą Vilnių. Deklaratyvus skatinimas, bendruomenių atstovai neva vis labiau įtraukiami į sprendimų priėmimą. Vox populi balsas neina R. Šimašiui į ausį. 406 Tarybos priimti sprendimai, bet kiek atsižvelgta į gyventojų bendruomenių nuomonę? Mokyklų bendruomenės, mokytojų bendruomenės, gyventojų bendruomenės bandė prabilti į valdančiuosius iš aukštos tarybos posėdžių tribūnos, piketavo po savivaldybės langais, beldėsi į aukštų politinių valdininkų duris. Ar jie buvo išgirsti? Klausimas be atsakymo, bet atsakymas yra – NE. Vox populi balsas nulio vertas, bet ne rinkimų dieną. Tai prisiminkime....

Rašoma: „Miestas kalba visiems suprantama kalba“. Džiugu ir sveikintina, kad į klientų aptarnavimo skyrių galima kreiptis ne tik valstybine, bet ir gimtąja kalba. Bet ar tai nėra po maža priedanga paslėpta didžiulė problema. Ar tuo neprisidengiama sąmoningai naikinant puikiai veikiančias lenkų ir rusų mokyklas? Klausimas be atsakymo, bet, matyt, nėra sunku atsakyti, kad saldainiu galima suvilioti tik vaiką... Kaip, beje, ir su islandiška Islandijos gatvės lentele...

Kirtimų taboras – visų laikų ir kadencijų problema. Norima integruoti romus, bet ar iš tikrųjų tą darome? Vilniaus „Saulėtekio“ mokykla kaip daugiafunkcinis centras veikia nuo 2015 metų rudens, vienas iš mokyklos tikslų yra romų vaikų integracija, kokybiškas formalusis ir neformalusis jų ugdymas, socialinės priežiūros paslaugos. Graži romų integracijos programa, bet ar konkrečios priemonės, o tarp jų ir „Saulėtekio“ mokykla, gavo lėšų šiam tikslui. Atsakymas – NE. Lėšų skirta abstrakčioms priemonėms, veikloms, tam, kur nei rezultatas, nei programos įgyvendinimas galimai nebus pamatuotas, tik ne tam, ką galima įvertinti ir pamatuoti bei pasiekti rezultatą.

Pateikta lyg ir 2015 metų ataskaita, bet ar miesto galvos nesuklydo ir ar tai nėra planas? Čia apstu būsimojo laiko: padarysime, įdiegsime, ieškosime, tvarkysime, o ne būtojo kartinio, kaip turėtų būti ataskaitoje: padarėme, įdiegėme, suradome, sutvarkėme...

Klausimas be atsakymo, bet atsakymas yra. Jei tai planas, tai lyg penktos klasės mokinio rašinio planelis be aiškių tikslų ir siekių, be ambicijų ir veržlumo, be varomosios jėgos. Toks paprastas ir prastas, tik kad spalvotas...

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė Edita Tamošiūnaitė