Net sunku įsivaizduoti, kiek emigrantų slapta nubraukė susijaudinimo ašarą sužinoję, kad Lietuvos valstybė mus prisiminė. Ruošiamasi mums pastatyti virtualius kelrodžius, kad kelyje atgal į namus nepasimestume kaip ežiukai rūke.

Juhan Parts, Estijos ūkio ir ryšių ministras, įžeidė mūsų šalį. Lietuva stipriai įžeista estui davus interviu „The Wall Street Journal". Įtakingam laikraščiui šis pasakė, kad „Lietuvos Vyriausybėje yra kvailiai". Nediplomatiškas pareiškimas palietė tuos, kam jis buvo skirtas, todėl aiškintis dėl jo turėjo jaunesnės Baltijos seselės ambasadorius Vilniuje.

Vieni žurnalistai rašo tada, kai nori paskelbti tam tikrą informaciją. Kiti rašo, nes kažkas jiems taip liepė. Bet vis dėlto prasmingiausias tas straipsnis, kurio tikslas – reagavimas į neteisybę. Su šia intencija rašau ir aš.

Nors tabako gaminių nepilnamečiai ir neturėtų įsigyti, sklinda kalbos, kad prie mokyklų esančiuose spaudos kioskuose daromos “išimtys”. Todėl raštu kreipiausi į AB “Lietuvos spauda” ir paprašiau jų elgtis atsakingai ir prisijungti prie kovos su rūkymu. Kopiją pridėjau ir Vilniaus merui.

„Oi, dėmė, dėmė! Kokia nesėkmė!" Taip prasidėdavo vieno iš žinomų dėmių valiklių reklama, kuri savo populiarumu greit praaugo šlovinamo produkto pranašumus.

Sausio 13-oji – diena, kai nusilenkiame nepriklausomos Tėvynės didvyrių atminimui. Tačiau šią susimąstymo ir refleksijos dieną, kuri turėtų vienyti tautą, Vytautas Landsbergis, nepriklausomybės simbolis, išnaudoja parlamento tribūną, kad kurstytų visuomenės susiskaldymą, padalijimą, erzinimą, gąsdinimą.

Vakar Lietuvos elektroninėje žiniasklaidoje buvo paskelbtas iki šiol niekiam nežinomo Artūro Jančio komentaras, kuriam suteiktas bulvarinei spaudai tinkantis pavadinimas – „Chamiškas lenkų politikų spjūvis Lietuvai į veidą". Komentaro turinys labai nesiskiria nuo bulvarinio pavadinimo – yra gan primityvus ir menkavertis.

Pociūnienei, kuri buvo tikra sulauksianti pritarimo savo veiksmams, to buvo maža. Ji rašo dar vieną skundą, kad reorganizacija nebuvo suderinta su mokyklos bendruomene, kad įstaiga yra likviduojama ir tėvams teks vežioti savo vaikus už keliasdešimt kilometrų nuo namų.

Ar Lietuvos valdžia iš neapykantos pamišo? Ar susirgo nepagydoma liga, vadinama antilenkiškumu? Po pastarųjų skandalingų įvykių baigiantis Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungoje tokius klausimus privalo užduoti sau kiekvienas sveikai mąstantis Lietuvos viešojo gyvenimo stebėtojas. Dramatiškas šovinistinių politinių, administracinių ir teisminių sprendimų daugėjimas pamažu tampa grėsme tautinių mažumų tapatumo išsaugojimui Lietuvoje. Tai Lietuvos „Kulturkampf".

Paprastam žmogui turėti šeimą yra didelė laimė, o žmogui-simboliui tai gali būti tam tikras rūpestis.