Bauda už lenkų kalbą
Baigiantis metams, Lietuvos vyriausybės atstovo prašymu Vilniaus apygardos teismas Šalčininkų savivaldybės administracijos direktoriui Boleslovui Daškevičiui skyrė drakonišką 43 400 litų (12 569 €) baudą už informacinių lentelių su gatvių pavadinimais lenkų kalba, esančių privačiose teritorijose, naudojimą. Bauda buvo skirta už tai, kad nepaisant įsakymo nuimti lenteles, lenkiški informaciniai ženklai vis dar kabo Šalčininkų rajone. Nei teismas, nei Lietuvos pareigūnai nepaminėjo, kad šiame rajone gyvena 80 procentų lenkų. Sumokėti šią siaubingą baudą direktoriui skirtas vienas mėnuo. Jeigu jis Vilniaus krašto gyventojų neprivers pašalinti užrašų lenkų kalba nuo jų privačių namų, turės sumokėti 100 litų baudą už kiekvieną užrašų ant privačių namų buvimo dieną (sic!). Ir nieko negelbėjo lenko savivaldybininko aiškinimai, kad jis neturi įgaliojimų, leidžiančių nuimti lenteles nuo privačių namų. Bauda turi būti sumokėta, o lenkų kalba turi dingti iš gatvių ir fanatiškų pareigūnų akių, užrūkusių nuo žalingo kraštutinio nacionalizmo. Ir nesvarbu, kad šis sprendimas prieštarauja Lietuvos pasirašytoms tarptautinėms konvencijoms – kaip matyti, niekas šioje šalyje neketina jų laikytis. Net teismai.
Lenkiškumo naikinimas
Kova su lenkų kalba ir lenkiškumo naikinimas Lietuvoje tęsiasi. Minėta bausmė yra ne pirmas lenkiškumo, lenkų kultūros ir lenkų kalbos šalinimo iš Lietuvos viešųjų erdvių atvejis. Poniai Liucinai Kotlovskai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorei, teismas taip pat ne kartą skyrė baudą iki tūkstančio litų už teismo sprendimo vykdymo vilkinimą Vilniaus rajone nuimant dvikalbes lenteles su gatvių pavadinimais nuo gyventojų namų. Visa tai, kaip ir anksčiau, vyko Lietuvos vyriausybės atstovo reikalavimu. Tai, be abejo, yra valstybės represijų ir lenkų bendruomenės bauginimo rūšis, taip pat mėginimas finansiškai sunaikinti atliekančius tam tikras savivaldos funkcijas asmenis, priklausančius lenkų tautinei mažumai.
Lenkų persekiojimo vaizdą papildo delsimas grąžinti sovietmečiu užgrobtą žemę, kėsinimasis į lenkišką švietimą Vilniaus krašte ir draudimas rašyti pavardes originalia forma lenkų kalba. Po teisės į gyvybę teisė į savo pavardę yra viena iš svarbiausių teisių, kadangi ji nustato unikalią kiekvieno asmens tapatybę. Tai yra pagrindinė ir net prigimtinė žmogaus teisė. Jėga išsaugoti esančias taisykles šiuo atveju yra tas pat, kas išsaugoti Lietuvoje diskriminaciją dėl tautybės. Ir nepadės čia eilinių ministrų pirmininkų ir prezidentės vingrybės – pagrindinių žmogaus teisių pažeidimai yra faktas.
Nepaisant sutarčių
Situacija Vilniaus krašte yra ypatingas valstybės valdžios institucijų vykdomas ES standartų, skatinančių daugiakultūriškumą, daugiatautiškumą ir daugiakalbystę, ignoravimo pavyzdys. Draudimas naudoti lenkų kalbą kaip pagalbinę Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur lenkų gyvena 60 ir 80 procentų visų gyventojų, panašėja į skandalą, iš tolo kvepiantį diskriminacija. Ypač dėl to, kad lenkai yra vietinė mažuma, šimtmečius gyvenanti šiose teritorijose. Nepaisant to, Lietuvos valdžios institucijų kova su dvikalbiais gatvių pavadinimais trunka metų metus. O Valstybinės kalbos įstatymas numato pavadinimus išskirtinai tik lietuvių kalba. Tai labai keista situacija, nes iki šiol dvikalbystę leisdavo Tautinių mažumų įstatymas, kuris 19 metų galiojęs 2010 metais nebuvo pratęstas (sic!).
Taigi ES prieita iki to, kad valstybėje narėje, kurioje gyvena didelis tautinių mažumų nuošimtis, likviduojama joms numatyta teisinė apsauga. Akivaizdus teisinis regresas, prieštaraujantis ESBO ir Venecijos komisijos rekomendacijoms. Ir svarbiausia, tai prieštarauja tarptautinės teisės dvasiai. Lisabonos sutartyje taip pat didelis dėmesys skiriamas kultūros ir kalbų paveldo apsaugai remiant kalbų įvairovę kaip vieną pagrindinių principų Europos Sąjungoje. Tai Sąjungos piliečiams Pagrindinių teisių chartijos 21 ir 22 skyriuose suteikta teisė, reiškianti, kad mėginimas įvesti kalbos išskirtinumą riboja ir pažeidžia pagrindines Sąjungos vertybes.
Pati kalbų įvairovės sąvoka ES teisėje apima tiek oficialias kalbas, tiek ir „bendraoficialias", regionines ir tas kalbas, kurios nėra oficialiai pripažintos valstybėje narėje. Tai svarbi sąvoka gėdingo oficialaus daugiakalbystės Lietuvoje draudimo kontekste. Verta dar paminėti sutartį su Lenkija, kurioje Lietuva įsipareigojo užtikrinti galimybę tautinėms mažumoms laisvai naudotis savo kalba privačiame ir viešajame gyvenime. Su šiuo įsipareigojimu šiandien ji nesusidorojo.
Nepaisant konvencijų
Lietuvos blogą valią geriausiai parodo visiškas Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, kurią Lietuvos valdžios institucijos pasirašė ir ratifikavo, ignoravimo faktas. Nepaisydami principų ir tarptautinių papročių, neįtraukė jos į savo teisinę sistemą ir tuo pačiu negerbia jos. Konvencijoje aiškiai sakoma, kad teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, vietovardžiai, gatvių pavadinimai ir kiti topografiniai viešieji užrašai bus naudojami taip pat ir mažumos kalba. Be to, suteikiama galimybė vartoti mažumos kalbą bendraujant su gyventojais ir administraciniais organais.
Sutarčių reikia laikytis – tai viena iš pagrindinių tarptautinių santykių normų, patvirtintų daugumoje tarptautinės teisės aktų. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių numatyta, kad bet koks susitarimas yra privalomas, jis turėtų būti įgyvendinamas sąžiningai, sutarties pažeidimo negalima pateisinti vidaus teisės nuostatomis. O Lietuva tai daro pateisindama savo veiksmus vidaus įstatymais. Ar Lietuvos valdžia žino šią taisyklę? Jeigu taip, tai kodėl gi nesilaiko tarptautinės teisės nuostatų?
Yra dar viena svarbi konvencija, apie kurią Lietuva nenori girdėti. Tai Europos chartija dėl regioninių ir mažumų kalbų. Lietuva gėdingai priklauso nedaugeliui didelį skaičių tautinių mažumų turinčių šalių, kurios nėra ratifikavusios Chartijos. Tvirtą poziciją šiuo klausimu praėjusių metų liepos mėnesį užėmė Europos Parlamentas. Specialioje rezoliucijoje dėl kalbinės įvairovės paragino to dar nepadariusias šalis pasirašyti ir ratifikuoti chartiją. Jis taip pat paragino pasmerkti bet kokią praktiką, kuri per kalbinę diskriminaciją arba primestą ar paslėptą asimiliaciją yra nukreipta prieš kitų bendruomenių kalbą ir tapatybę. Jei Lietuva nori būti lojali ir visateisė ES narė, ji turi atsižvelgti į Europos Parlamento kreipimąsi, juk 2004 m. įstojusi į Bendriją, išreiškė ES teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę sutikimą. Taigi jei vidaus taisyklės prieštarauja ES standartams, būtina juos keisti ir pritaikyti prie Europos standartų, ypač tokioje svarbioje nacionalinių ir etninių mažumų apsaugos srityje.
Veikla kaip Bismarko
Gėdinga lietuvių diskriminacija lenkams nieko naujo. Lenkiškumo naikinimą, kovą su lenkų kalba ir švietimu jie kažkada patyrė Prūsijos užgrobtoje teritorijoje Vokietijos „Kulturkampfo" metu. Tai buvo „geležinio kanclerio" Otto von Bismarko, aršaus antilenkiškos politikos propagandininko laikais. Prūsijos valdžios vykdomos germanizavimo politikos tikslas buvo galutinis tradiciškai lenkų apgyvendintų rytinių Prūsijos sričių germanizavimas. Veiksmai buvo suplanuoti ir vykdomi bet kokiomis priemonėmis ir teisiniais bei neteisiniais metodais. Buvo kovojama su lenkų kultūra ir sąmone, tačiau ypatingu būdu buvo kovojama su lenkų kalbos vartojimu. Galų gale buvo įvestas „antsnukio" įstatymas, leidęs viešajame gyvenime naudoti tik vokiečių kalbą. Mokyklose buvo įvestas draudimas mokyti lenkų kalba. Šie įvykiai buvo plačiai žinomi visoje Europoje, jie sukėlė daugelį protestų.
Ar nėra panaši situacija šiandienos Lietuvoje? Metodai ir tikslai beveik vienodi. Tiesiog žodį „germanizacija" reikia pakeisti žodžiu „lituanizavimas", ir įvykių prieš šimtą metų aprašymas turės šiuolaikinę prasmę. Tikiuosi, kad kaip prieš daugelį metų apie lenkų diskriminaciją Prūsijoje, taip dabar apie Lietuvos lenkų diskriminaciją bus kalbama visoje Europoje sukeliant protestus ES. Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungoje baigėsi. Pasirodo, kad Lietuvos valdžios institucijos per tą laiką nieko neišmoko, neįgyvendino Europos standartų nacionalinių ir tautinių mažumų teisių apsaugos srityje. Buvo net veiksmų prieš lenkų tautinę mažumą Lietuvoje eskalavimo. Baigiantis metams Lietuvos Respublikos Seimas, nedviprasmiškai remiant šalies prezidentei, nusprendė nepriimti Lietuvos tautinių mažumų įstatymo, nors mažumos sudaro net 16 procentų visų Lietuvos gyventojų. Be to, drakoniškos baudos už lenkų kalbos vartojimą yra lenkų kalbos iš Lietuvos viešosios erdvės administracinio išstūmimo įrodymas. Taip Lietuva pati stoja į nedemokratinių valstybių gretas.
Dr. Boguslav Rogalski, politologas
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente
