Mūsų laikų maras
Prancūzija, išdidžiai šimtmečiais vadinta pirmąja Bažnyčios dukra, šiandien yra gėdingos kovos su krikščioniškosiomis vertybėmis arena. Vyksta atvira kova, į kurią įsitraukė valdžia ir valstybinės institucijos. Žodžio laisvė, minčių laisvė yra ir toliau užtikrinama, bet ne krikščionims. Naujoji politinio korektiškumo religija - tai ginklas liberalų ir kairiųjų pažiūrų politikų rankose, stumiantis Prancūziją link destruktyvaus, kraštutinio antiklerikalizmo, tęsdamas prancūzų kovą su tikėjimu. Iš čia – jau tik žingsnis į prarają ir ideologinę tuštumą, prie kurios stovi ši šalis. Šis tariamas „žygdarbis"- tai šių laikų moralinis maras, kuris plinta ir į kitas Europos šalis. LGBT (ang. Lesbians, Gays, Bisexuals, Transgenders – lesbijiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų trumpinys) ideologijos skatinimas, pateikiamas kaip teisinga ir nediskutuotina aksioma, pati savaime jau tapo tikslu. Taip mūsų akivaizdoje gimsta ideologinės diktatūros forma, nukreipianti prieš tradicines krikščioniškąsias vertybes, kurios kūrė Europą per pastaruosius du tūkstančius metų.
Masonystė politikoje
Prancūzai turi gana ilgą ir gėdingą kovos su krikščionybę istoriją. Jos ištakos siekia 1789-jų metų Prancūzijos revoliuciją. Prasidėjo ji nuo bažnyčių naikinimo ir galvų kirtimo dvasininkams. Buvo bandyta fiziškai sunaikinti tikėjimą ir prievarta įvesti „naują pasaulio tvarką", kurią dėstė Prancūzijos iliuminatai, sutelkti masonų ložėse. Kai po Napoleono karų Prancūzai, remdamiesi katalikybe, pradėjo tradicinio dvasingumo atstatymą, pasipriešinimui masonai pradėjo masonijos į socialinę kraujotaką idėjos įvedimą. Ir tai vyko taip veiksmingai, kad Prancūzijoje nebuvo miestelio, kuriame nefunkcionuotų ložė. Masonija pradėjo dvasinį karą bei ilgą, kelių etapų respublikos piliečių mąstymo ir sielų pokyčių procesą, keisdama jį į labiau „progresyvų" mąstymą su dvasiniu nušvitimu. Tie, kurie stebėjo šį užprogramuotų socialinių permainų procesą, visiškai nenustebo, kai 2010 metais Belgijos laikraštyje "Le Soir" Jean Michel Quillardet, Didžiųjų Rytų Prancūzijos įžymybė, paskelbė pranešimą. Buvo pareikšta, kad masonija turi būti labiau įtraukta į politiką, siekiant kovoti už Europos Sąjungos pasaulietiškumą. Šio teiginio poveikio ir konkrečių veiksmų neteko ilgai laukti.
Šeima pavojuje
Pastaruoju metu ypač galime įsitikinti šių veiksmų jėga, kai Prancūzijos valdžia, nepaisydama protestų ir milijoninių demonstracijų, kokių šioje šalyje nebuvo matyti jau seniai, ne tik legalizavo homoseksualias santuokas, bet ir leido jiems įsivaikinti vaikus. Šių metų vasario mėnesį tokį sprendimą priėmė Nacionalinė asamblėja su prezidento Hollando parama. Tokiu būdu moralinis santuokos apibrėžimas buvo viršytas. Ir visa tai - vardan tariamos pažangos. Užpuolimo tikslu tapo tradicinė šeima, kurios apsauga taip stipriai rūpinosi Jonas Paulis II. Naikinant šeimyninius ryšius, bus nesudėtinga manipuliuoti visuomene, taip pat bus lengviau išugdyti naują žmogų – individualistą, neturintį moralinių principų, kuriam viskas galima.
Absurdo spąstuose
Tuo pačiu Prancūzija pateko į absurdo spąstus, nes vardan propaguojamos visiškos laisvės imta griauti krikščionių laisvė gyventi pagal savo įsitikinimus. Šio antišeimyninio karo, vadovaujamo kairiųjų politikų, auka tapo Franckas Talleu, sulaikytas ir apkaltintas „gerųjų tradicijų" pažeidimu - už marškinėlių su tradicinės šeimos atvaizdu, kur tėvai ir vaikai eina kartu, laikydamiesi už rankų, turėjimą. Sunku sulaukti absurdiškesnio kaltinimo, kai ant kaltinamojo suolo sodinamas normalumas.
Moralinis nuosmukis
Aklumas ir priešiškumas tradicinėms vertybėms bei krikščionybės naikinimas kelia klausimą Prancūzijai : kas toliau? Kas mainais? Galų gale, gyvenimas nemėgsta tuštumos. Ar Prancūzijos laukia ateistinis-nihilistinis visuomenės modelis? Į šį klausimą sau atsakyti turi patys Prancūzai. Vienas dalykas atrodo tikras - Prancūziją, kaip ir Sodomą, ištiko moralinis nuosmukis.
Dr. Boguslav Rogalski, politologas
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente
P.S. 1983 metų lapkričio 26-ą išleista ir iki šios dienos įpareigojanti Tikėjimo doktrinos kongregacijos deklaracija (kuriai tada vadovavo kardinolas Josephas Ratzingeris), kurioje aiškiai nurodyta, kad visos masonų judėjimo formos priklauso „asociacijų, veikiančių prieš bažnyčią" kategorijai ir todėl: Tikintieji, kurie priklauso masonų asociacijoms, turi sunkią nuodėmę ir negali priimti šventosios Komunijos.
