Skaitau spaudą,  seku socialinius tinklus internete, visuomet daug ir intensyviai bendrauju su įvairaus amžiaus žmonėmis.  Mėgstu analizuoti,  kokiomis nuotaikomis žmonės gyvena,  kas jiems aktualu,  o kas – skaudu. Ir,  deja,  turiu pastebėti,  kad dabar gyvename kažkokioje „emocinėje perkrovoje“ – tai yra,  aplinkoje labai daug intensyvių jausmų,   kurstomos neigiamos emocijos,  vyrauja nuolatinė įtampa. Tai mus gąsdina pasaulio pabaiga,  tai kažkokiais mistiniais priešais,  tai kalbos,  tai tautos nykimu. Atrodo,  žmogus nieko neturi daryti,  tik įsitempęs laukti,  iš kur jam smogs tariama grėsmė.

Lenkų bendruomenė Lietuvoje atsirado rinktinėje, sakyčiau net aristokratiškoje, kompanijoje! Ne tik mus šalies kalbos komisija persekioja už nusikaltimus prieš šalyje viešpataujančią vienkalbystę – (tikriausiai taip oficialiai visa tai vadinama). Kaip mandagiai pranešė „Delfi" portalas, valstietis gyvo niekada nepaleis. Tiksliau – tikras Lietuvis neatleis net tokiai nuostabiai parduotuvei kaip IKEA, kai ši spausdina kvitus, neatitinkančius valstybinės kalbos reikalavimų.

Jei viskas vyks pagal įstatymo raidę, o Vilniaus apygardos administracinis teismas įveiks šią užduotį, naujojo politinio sezono pradžia Lietuvoje nežada būti nuobodi. Priešingai – mūsų laukia karštas politinis ruduo.

ES biurokratams nepatiko Kristaus atvaizdas ant monetų. Taigi Briuselis kreipėsi į Andoros valdžios institucijas, kad šios pakeistų euro monetų, ant kurių turėjo būti pavaizduotas Kristus Pantokratorius, projektą. Politiškai teisingas „prašymas“ netikėtai susilaukė Andoros vyriausybės, kuri nusprendė keisti pradinį projektą, kad „netrukdytų Europos piliečiams, euro vartotojams, išpažįstantiems kitą religiją“, pritarimo.

Nors Lietuvoje yra daug žiniasklaidos priemonių – spausdintų ir internetinių laikraščių, žurnalų, netgi įvairių tinklaraščių, atrodo, daugelio jų veikla tiesiog dubliuojasi – beveik visi kartoja vienas ir tas pačias žinias. Aišku, išimčių yra, tačiau mane stebina, kad kai kurių didžiųjų interneto naujienų portalų turinys primena paprasčiausią provincijos laikraštį, aprašinėjantį skurdžias aktualijas. Pavyzdžiui, pastaruoju metu žiniasklaidoje itin demonstratyviai, dažnai ir audringai narstomi vis tiek patys įvykiai – „Lech" sirgalių plakatas ir parduotuvės „Ikea" atidarymas.

Pastaruoju metu spaudoje vis eskaluojama jau gan įkyrėjusi tendencija – šalies vadovė daug ir dažnai kalba apie jaunimo nedarbą. Aš, kaip jaunas žmogus, gyvenantis Lietuvoje, galiu pasakyti tik tiek – darbo yra, tačiau jis labai menkai apmokamas ir visiškai nemotyvuojantis.

Tęsiasi karštligė prieš vieną didžiausių pasaulio teniso turnyrų – „US Open". Pirmaujantys viso pasaulio žaidėjai svajoja pakovoti dėl pergalės, šlovės, ir – ką čia daug kalbėti – dėl didelių pinigų. Tačiau dėl pinigų ne visos žaidėjos ketina kovoti tik teniso korte. Kai kurios sportininkės dolerius ir šlovę norėtų įgyti, švelniai tariant, ne sportu.

Kiekviena kvailystė, kokia ir kieno padaryta ji bebūtų, – kažkam reikalinga. Juolab jei ji buvo išmaniai suregzta tam, kad vėliau it sniego lavina apaugtų nuomonėmis ir interpretacijomis. Nors vienas tikslas bus pasiektas: liaudis užkibs ant masalo ir kuriam laikui nusigręš nuo supančios realybės ir aibės problemų. Tačiau kilusiame sąmyšyje ne visada siekiama vien to.

Daugiau kaip 80 asmenų susipažino internetu, po to susitiko realybėje tam, kad pasiūtų žaislus ir spalvotas dekoracijas, skirtas vaikams iš slaugos ligoninių. Tai buvo prieš mėnesį Gdynėje (Lenkija).

Poznanės Lecho chuliganai, IQ trogloditai, o ne sirgaliai, per rungtines su „Žalgiriu" iškabino tribūnose transparantą tokio kvailo ir idiotiško, apspjaunančio lietuvius turinio, kad neverta jo net cituoti. Tačiau šis stadiono incidentas netikėtai išaugo į diplomatinę problemą, sukeliančią audrą žiniasklaidos vandens stiklinėje. Galvoju, ar tai teisinga?