Paskutinį šios kadencijos valstybės vadovės pranešimą apibrėžčiau kaip labai dinamišką, todėl nenuobodų. Ir tuo mano teigiamybių sąrašas baigtas. Plika akimi matyti, kad tas expose turi kelis autorius, todėl nebuvo nuoseklus – ne tiek dėl tematikos, kiek dėl poetikos. Nuo moralizavimo ir smerkimo kartais labai konkrečių, kartais paslaptingų „tų“, kurie yra kalti dėl blogų dalykų, prezidentė, kartais nesuspėjusi pakeisti tono, pasukdavo į pagyrų tėkmę: teisėtų ir kvailų, kaip minėta pradžioje.
Dalia Grybauskaitė šuoliavo po savo pranešimą kaip drąsi amazonė, bet ant neprajodinėto žirgo. Tai priešams pagrasino, tai sąjungininkams mirktelėjo, tai verslininkus su ūkininkais aprėkė (pirmuosius – už „tėvynės pardavimą už sviestą“, antruosius – už dirvonų neapsėjimą), tai vėl visą tautą pašaukė „didžiuotis savo Lietuva“, nes tarptautinės bendruomenės akyse pastaruoju metu išaugome iki tokių didvyrių, kad o ho ho! Ir beveik visose srityse.
Pranešimas dvelkė tai Kenedžio stiliaus retorika („neklausk, ką tavo šalis gali padaryti tau...“), tai vėl „točka v točku“, kaip gerai žinomoje sovietų komedijoje apie Šuriką. Ir būtent apie tai, „kak vozdušnyje korabli borozdiat naše kosmičeskoje prostranstvo“. Cituoju: „Taikus sąjungininkų naikintuvų gausmas, švenčiant Kovo 11-ąją, simboliškai brėžė narystės NATO ir Europos Sąjungoje – vertybiškai naujos atkarpos mūsų valstybės gyvenime – dešimtmetį. Gražiai. Tačiau nesusikoncentruokime ties nepasiekiamais dalykais, ypač kad tai buvo ne pranešimas apie valstybės būklę, o Dalios Grybauskaitės priešrinkiminis manifestas. Nenuostabu, kad jis buvo ir kovingas, ir pompastiškas, – kaip šie sąjungininkų naikintuvai.
Ir jeigu mes jau esame tarp Lietuvos partnerių ir sąjungininkų, tai skubu pranešti, kad Lenkija šiame žaidime vėl liko ant rezervo suoliuko, jei išvis liko. Prezidentė savo pranešime nedviprasmiškai pareiškė, kad ketina toliau ieškoti partnerių kur tik įmanoma, tik ne kaimynystėje. Nors paminėjo „kaimyninio bendradarbiavimo svarbą“, ypač „tiesioginės grėsmės regionui akivaizdoje“.
Taip pat užsiminė apie „vienybę, kuria šiuo atveju pasižymėjo lietuviai, lenkai, latviai ir estai“, bet rimtais Lietuvos partneriais pasirinko JAV, bei Vokietiją ir Prancūziją, su kuriomis nori suartėti strategiškai, ekonomiškai ir politiškai. Lenkija į šį sąrašą nepateko. Lygiai taip pat, kaip ir į vertų paminėti investuotojų sąrašą. Už tai Dalia Grybauskaitė pasigyrė 17 mlrd. litų vertomis Šiaurės šalių investicijomis. O juk dar neseniai Lenkija užimdavo pirmą vietą tarp užsienio investuotojų Lietuvoje, o dabar yra antroje – po Švedijos, bet aplenkia Vokietiją. O kam mums Lenkija, kai prezidentė neseniai paskelbė, kad „investicijomis Lietuvoje domisi didžiausi Pietų Korėjos koncernai“. „Tai iš ten netrukus atplauks pas mus“, – kaip apibrėžė D. Grybauskaitė. – „mūsų nepriklausomybės nuo Rusijos energijos nešėjų simbolis“ – laivas, skirtas transportuoti suskystintas gamtines dujas. Gražus tanklaivis didingu (nors ir neatitinkančiu Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų) vardu „Independence” („Nepriklausomybė“), kuris reikš, kad Rusijos dujos mums jau bus nereikalingos. Gaila, kad savo pranešime prezidentė neišdavė, kas užpildys „Nepriklausomybę“ reikalingomis Lietuvai dujomis. Gal ufonautai, kuriems mes siunčiame sveikinimus?
Lucyna Schiller
