Turiu vieną protingą pasiūlymą dėl šio hamletiško „ką daryti?..“ Stuktelėti į kaktą, kad net suskambėtų... tuščiose redaktorių, kurie propaguoja save organizuodami tokias avantiūrines ir  prieš tautines mažumas nustatančias diskusijas, galvose. Laikais, kai Julius Panka ragino „šaudyti be teismo“ už užsienio šalių vėliavų įnešimą į vykstantį prie Seimo mitingą, tokią žurnalistiką palyginčiau su žongliravimu užtaisytomis granatomis. Gali atsitikti taip, kad priešrinkiminių avantiūrų išalkusi radikali organizacija (o jos pas mus pastaruoju metu populiarios), įtakota šios vulgarios propagandos, pajudės pacifikuoti Vilniaus kraštą, kad šis „netaptų Lietuvos Krymu“.

Rimti žurnalistai, ypač pasidabinę visuomeninio transliuotojo spalvomis, tikriausiai turėtų žinoti, kad  tokiomis programomis ir straipsniais kursto tautinę nesantaiką Lietuvoje. Taip pat turėtų suprasti, kad apsijuokia vyniodami kvailas sąmokslo teorijas apie tai, ar LLRA, ir ypač jos pirmininkas Valdemar Tomaševski, nekuria plano nukirsti gabalą Lietuvos ir atiduotį jį... Kam? Na būtent. Čia žurnalistų nuomonės skiriasi – vieni renkasi Varšuvą, kiti  Maskvą, apie Minską kažkodėl pamiršdami.

Žurnalistei būtų kvaila vynioti tokias kvailas teorijas, kad net kai kurie kviestiniai kalbėtojai jaučiausi įpareigoti jas ir tiesinti, ir tonuoti. Pavyzdžiui, politologas Nerijus Maliukevičius,  negailestingai sugadinęs ponios V.  Andrulevičiūtės niūrų žaidimą, nemano, jog politinis V. Tomaševskio tvarkaraštis gali būti laikomas prorusišku, palankiu Kremliui. „Nes daugelis dalykų yra tiesiogiai susiję su lenkų tautinės mažumos problematika“, – sąmoningai  pabrėžia N. Maliukevičius, rizikuodamas būti pašalintas iš į tokias diskusijas pakviestų ekspertų sąrašo. Ir pagaliau teigia, kad užuot uodus įsivaizduojamas grėsmes Vilniaus krašte, „reikia suprasti Lietuvos valdžios atsakomybę prieš Lietuvos tautines mažumas“.

„Tai  yra  mūsų  tėvynainiai, mūsų tautinės mažumos, ir jei mes savo tėvynainiams padėsime spręsti jų problemas, įsiklausysime į jų poreikius, (...) kokie nors užslėpti Kremliaus projektai čia jokio ramsčio nebeturės“. Šventi žodžiai. Aš tik norėčiau akcentuoti, kad didelis blogis yra įžūlus manipuliavimas Vilniaus krašto ir Krymo įvykių kontekstu. Su tokiu pačiu pasisekimu italai galėtų pradėti diskusiją: „Ką daryti, kad Pietų Tirolis netaptų Italijos Krymu?“

Kaskart  kartojamą priekaištą, kad „europarlamentaras V. Tomaševski per daug dėmesio skiria tautinių mažumų problemoms“, traktuočiau ne kaip ydą, o kaip privalumą. Kažkas juk turi siekti, kad šios problemos būtų išspręstos. Ypač kai: pirma, daro tai metodais, atitinkančiais Lietuvos ir Europos teisę; antra, jokia kita politinė jėga prie to nesiveržia; trečia, šių problemų eliminavimas pasitarnaus Lietuvai, nes padarys iš jos  tikrai europietišką šalį.

Lucyna Schiller