Netrukus bus 100 metų, kai mirė P. Rosegger, o mes kalbėdami apie patriotizmą viską daugiausia perkeliame į gynybos nuo įsivaizduojamų svetimųjų poziciją: „Neduosime savo žemės!“, „Neleisime išniekinti abėcėlės!“, „Neleisime dvikalbystės!“ Ir nenuostabu, nes šios srities autoritetais pasiskelbė žmonės, propaguojantys provokacinį ir rėksmingą patriotizmą, kurio kraštutinis, bet vis dar veiksmingas  šūkis yra liūdnai išgarsėjęs: „Lietuva lietuviams!“

Betgi šiuolaikinis patriotas neapsiriboja nuolatine  kovine  parengtimi, „nes priešas nemiega, ir priešas gali būti kiekvienas“. Man XXI a. patriotas yra tas, kuris, išskyrus  gerą  gimtosios  kalbos mokėjimą  ir  nacionalinių tradicijų, istorijos bei kultūros gerbimą, yra pasirengęs ne tik mirti už savo tėvynę, bei ir... nuoširdžiai jai dirbti, mokėti mokesčius. Yra kažkas, kas visada apgins autentiškas  nacionalines vertybes, bet  nemirs dėl  tamsių dalykų, tvarkingai supakuotų į tėvynės spalvas. Taip pat yra kažkas, kas moka  būti kritiškas  atžvilgiu to, kuris gadina mums reputaciją, ir didžiuojasi  tuo, už ką mumis stebisi  kiti.

Pastaruoju metu  mumis  stebisi dėl  puikaus akordeonisto  Martyno  Levickio, šalies ir daugiau kaip 30 tarptautinių konkursų laureato. Jau keleri metai, kai talentingas berniukas iš Tauragės keri Europą. Jis yra Londono  Karališkosios  muzikos akademijos, vienos iš prestižiškiausių muzikos akademijų pasaulyje, absolventas, o  jo neseniai išleistas albumas JK užima hitų sąrašų viršūnes. Vokietija atrado jį ir pamilo per bendrą koncertą su  čia mylimu smuikininku Davidu Garrettu. Muzikantus jungia tai, kad šiuolaikiškai aranžuoja  klasikinės  muzikos repertuarą.

Trumpai tariant, M. Levickis yra fantastiškas Lietuvos ambasadorius Europoje, mūsų vykusi vizitinė kortelė. Groja kaip pamišęs, apie akordeonus žino viską.  Jau  koncertavo kartu su daugeliu gerai žinomų Europos muzikantų, tačiau sodos vanduo  netrenkė jam  į galvą. Taip pat jis neturi  provincijos muzikanto kompleksų. Sklandžiai kalba angliškai, yra natūralus ir betarpiškas.  Kamera myli jį, o Vakarų žurnalistai tirpsta berdami komplimentus akordeono meistrui iš Lietuvos, savo repertuare turinčiam ir Bachą, ir lietuvių liaudies dainų. Vieną iš jų pagriežė Edinburge Britanijos sosto įpėdiniui  princui  Charlesui ir jo žmonai, atėjusiems į jo  repeticiją. Aš nusprendžiau, kad tai galimybė patikrinti, ar mes didžiuojamės M. Levickiu, nes  taip gerai garsina  Lietuvą.

Geriau būčiau to nedariusi, nes 30 proc. internetinių atsiliepimų  tryško nuodais. Talentingas  muzikantas buvo demaskuotas, be kita ko, kaip žydas... su  kaimo „Martyno-papartyno burna“. Tikriausiai tyčiojosi todėl, kad grojo kunigaikščių porai „Ech, jabločko“. Taigi, galbūt užsimaskavęs rusas ar net lenkas, nes ir pavardė keista, ir Oginskio Polonezą  „Atsisveikinimas su tėvyne“ groja. Taip pat sužinojau, kad Lietuvai būdingas instrumentas yra ne akordeonas, o kanklės;  kad M. Levickis suniekšėjo grodamas kažkokiems svetimiems aristokratams („tikras patriotas verčiau kliunkintų vestuvėse, o ne tėvynainių džiaugsmui“); kad gerą Lietuvos vardą pasaulyje  geriausiai  garsina  ne kokie nors „balalaikininkai“, bet tie „emigrantai, kurie sąžiningai sunkiai dirba laukuose ir kasyklose“... Gelbėkit! Bijau dėl ateities tos šalies, kurioje trečdalis visuomenės ir svetimo nekenčia, ir saviškį pasirengę supūdyti, nes išaugęs virš vidutinybės, jis nustoja būti savas.  

Lucyna Schiller