Kukliai pasakyta, kad užkrečiamas. Atrodo, pas mus siaučia epidemija, apimanti tiek politikus, tiek ir ketvirtosios valdžios atstovus. Įrodymą pateikia portalas lrytas.lt, kuriame radau demaskuojantį straipsnį „Kalbos apie  Glitiškių žudynes – tarsi muzika Kremliaus ausims“.

Portalo žurnalistas Artūras Jančys pamatė Kremliaus ranką kukliose iškilmėse, susijusiose su prieš kelias dienas vykusiomis Glitiškių nusikaltimo 70-osiomis metinėmis. Arba tai yra minėta Kremliaus manijos epidemija, arba sąmoningas visuomenės kurstymas prieš Lietuvos lenkų bendruomenę.

Šią šventę organizuoja ne politikai, bet Paberžės ir Glitiškių vietos bendruomenės, kuriose yra Glitiškių nusikaltimo aukų palikuonių. Šventės šūkis iškalbingas: „Ne keršto, bet atminties prašome.“ Prie žuvusiųjų kapų ir Paberžės bažnyčioje susirinkę žmonės meldėsi už aukas ir nusikaltimo kaltininkus, o  dalyvaujantys iškilmėse kunigai pabrėžė, kad meilės Dievui trūkumas, o ne tautybė gimdo tokius sužvėrėjimo aktus. Iškilmių dalyviai ir svečiai – generalinis Lenkijos konsulas Vilniuje Stanisław  Cygnarowski ir LLRA Seimo narė Rita Tamašunienė – nevengė sudėtingos AK atsakomųjų veiksmų Dubingiuose, kurie taip pat buvo vadinami savo vardu, temos. Nusikaltimas yra nusikaltimas, net ir padarytas skriaudos atlyginimo vardan.
Tikriausiai pripažinsite, kad reikia bent jau karščiuoti, kad tokioms iškilmėms priskirtume ir tikslingą žaizdų draskymą, ir „susitaikymo dvasios šmeižimą“, ir Kremliaus režisūrą. Autoriui A. Jančiui tai pavyko. Iš jo reliacijos galima padaryti išvadą, kad pats Vladimiras Putinas stovėjo už paauglės autorės nugaros (Nikita Michalkovas tikriausiai jam asistavo) filmo „Liudininkų prisiminimai“, mininčio tragiškus įvykius iš prieš 70 metų, rodyto iškilmių metu.

„(...) Filmą kūrė paauglė moksleivė. Tačiau tekstas, skelbtas iš už kadro jaunatvišku balsu, sudarė įspūdį, kad jis atsirado ne be asmenų, turinčių politinį „susidomėjimą“, įsikišimo“, – demaskuoja A. Jančys jaunutę režisierę. O žurnalistui pagelbėti skuba pats Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, taip pat aiškiai užsikrėtę Kremliaus manija, kad  pasidalintų  su skaitytojais tokia grėsme: „(...) iš šios gedulingos ceremonijos užkulisių aiškiai kyšo lenkų politiko, mėgstančio  puoštis  šv. Georgijaus  kaspinais,  ausys.“

Ponai, jei jums haliucinacijos, kreipkitės į gydytoją. Geriausiai – į psichiatrą. O  tuo tarpu aš atskleidžiu, kas iš tiesų kyšo iš už gedulingos ceremonijos užkulisių: skausmas praradus artimuosius, tragiški vis dar gyvų liudytojų prisiminimai, suvokimas, jog siekiant užtikrinti, kad „niekada daugiau taip neatsitiktų“ (pagrindinė ceremonijos mintis), reikia atsiminti tokius kruvinus istorijos puslapius. Tačiau, visų pirma, įsitikinimas, kad mirusiems priklauso ir atmintis, ir malda.

Ir kai ponai išsilaisvins nuo šmėklų, prašome žvilgtelėti į tekstą „Tautos Mokykla“: Dėl Dubingių tragedijos (Lietuvos aidas). Tik tada suprasite, kaip atrodo „susitaikymo dvasios  šmeižimas“. Taip pat primenu, kad Dubingiai, iki 1918 metų buvę tipiškas lenkiškas miestelis, gal ir neatsitiktinai tapo tokios dramos arena. Po to, kai kaimas atsirado Lietuvos Respublikos teritorijoje, jis virto intensyvaus lituanizavimo bei kolonizavimo vieta – tai vyko įgyvendinant Lenkijos ir Lietuvos sienos stiprinimo programą ir sukėlė ginčus tarp vietinių lenkų gyventojų ir lietuvių kolonistų, daugiausia tarnavusių policijoje. Kruvini 1944 m. birželio  įvykiai buvo dviejų tautybių politinių susirėmimų ir konfrontacijos kulminacija. Todėl manyje gimsta protestas, kai matau, kaip kai kurie apimti šmėklų politikai – nežinau, sąmoningai ar nesąmoningai – vėl bando mus sukiršinti.

Lucyna Schiller