Siaubinga bauda
Lietuvoje prieita iki kitų diskriminacinių valdžios veiksmų, nukreiptų prieš šios šalies lenkų tautinę mažumą. Lietuvos antstolė Janė Jakimavičienė pranešė, kad ketina areštuoti Šalčininkų administracijos direktoriaus Boleslovo Daškievičiaus butą, siekiant išieškoti teismo sprendimu skirtą baudą už dvikalbes lietuvių-lenkų lenteles su gatvių pavadinimais, kabančias ant privačių namų. 2013 metų pabaigoje Vyriausybės įgaliotinio iniciatyva lenkų tautybės savivaldybininkui skirta 43 400 litų ( 12 569 € ) bauda. Siaubinga bauda buvo skirta už tai, kad nepaisant to, jog buvo įsakyta nuimti, lenkiškos lentelės vis dar kabo Šalčininkų rajone. Taigi teismas, kaip ir Lietuvos pareigūnai, nutylėjo tai, kad šiame rajone gyvena 80 procentų lenkų. Jei rajono savivaldybės administracijos direktorius neprivers gyventojų pašalinti nuo jų privačių namų užrašų lenkų kalba, turės sumokėti 100 litų (30 eurų) baudą už kiekvieną lentelių ant privačių namų buvimo dieną (sic!). Nepadėjo lenkų savivaldybininko aiškinimai, kad jis neturi įgaliojimų, leidžiančių nuimti lenteles nuo privačių namų. Bauda turi būti sumokėta ir lenkų kalba turi dingti nuo gatvių ir iš fanatiškų pareigūnų žalingu, kraštutiniu nacionalizmu aptrauktų akių. Tiek bauda, tiek antstolio veiksmai sudaro elementarių Europos standartų ir tautinių mažumų teisių, esančių Lietuvos pasirašytose ir ratifikuotose konvencijose ir sutartyse, pažeidimą.
Anuliuoti baudą
Verta pabrėžti, kad šia tema praeitą savaitę kalbėta Europos Sąjungos parlamentų pirmininkų konferencijoje Vilniuje. Parlamentų vadovai vienareikšmiškai paragino Lietuvą anuliuoti skirtą baudą, pabrėždami, kad bet kokios valdžios veiksmai demokratinėje valstybėje tautinių mažumų atžvilgiu negali būti diskriminuojantys. Reikalaujantieji atšaukti baudą, skirtą Boleslovui Daškievičiui, ES politikai užėmė panašią poziciją į tą, kurią ES anksčiau išreiškė dėl buvusios Ukrainos premjerės Julijos Tymošenko, reikalaudami atšaukti jai skirtą bausmę. Abiem atvejais, tiek J.Tymošenko, tiek ir B. Daškievičiaus, buvo nuosprendžių, pagrįstų politine diskriminacija, paskyrimas.
Lenkiškumo naikinimas
Kova su lenkų kalba ir lenkiškumo naikinimas Lietuvoje tęsiasi. Minėta bauda – ne pirmas lenkiškumo, lenkų kultūros ir lenkų kalbos šalinimo iš Lietuvos viešųjų erdvių atvejis. Poniai Liucinai Kotlovskai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorei, teismas taip pat ne kartą yra skyręs baudą iki tūkstančio litų už teismo sprendimo nuimti dvikalbes lenteles su gatvių pavadinimais nuo gyventojų namų Vilniaus rajone vykdymo vilkinimą. Visa tai, kaip ir anksčiau, vyko Lietuvos vyriausybės atstovo reikalavimu. Tai, be abejo, yra valstybės represijų ir lenkų bendruomenės bauginimo rūšis, taip pat tai yra mėginimas finansiškai sunaikinti asmenis, priklausančius lenkų tautinei mažumai, atliekančius tam tikras savivaldos funkcijas.
Lenkų persekiojimo vaizdą papildo delsimas grąžinti sovietmečiu užgrobtą žemę, kėsinimasis į lenkišką švietimą Vilniaus krašte ir draudimas rašyti pavardes originalia forma lenkų kalba. Tokių veiksmų pavyzdžių galima pateikti daugiau. Visi jie prieštarauja Lietuvos pasirašytiems tarptautinių susitarimų įsipareigojimams. Lenkų persekiojimo vaizdą papildo ir vėlavimas grąžinti užgrobtą sovietmečiu žemę, kėsinimasis į lenkų švietimą Vilniaus krašte ir pavardžių rašymo originalia forma arba lenkų kalba draudimas. Ši Europos Sąjungoje unikali situacija pažeidžia Europos standartus tautinių mažumų teisių apsaugos srityje. Tai ryškus diskriminacijos nacionaliniame fone pavyzdys. Lietuvos požiūris į daugiatautiškumą yra pasenęs, pilnas prietarų ir kompleksų bei kvepiantis šovinizmu. Padėtis šioje šalyje labai neramina.
Lietuva pažeidžia sutartis
Situacija Vilniaus krašte yra ypatingas valstybės valdžios institucijų vykdomas ES standartų, skatinančių daugiakultūriškumą, daugiatautiškumą ir daugiakalbystę, ignoravimo pavyzdys. Lenkų kalbos kaip pagalbinės kalbos vartojimo draudimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur gyvena atitinkamai 60 ir 80 procentų lenkų, panašėja į skandalą, iš tolo kvepiantį diskriminacija. Ypač turint omenyje tai, kad lenkai yra vietinė mažuma, gyvenanti šiose srityse šimtmečius. Nepaisant to, Lietuvos valdžios institucijų kova su dvikalbiais gatvių pavadinimais trunka metus. O Valstybinės kalbos įstatymas pavadinimus numato tik lietuvių kalba. Tai labai keista situacija, nes iki šiol dvikalbystė buvo leidžiama tautinių mažumų įstatymo, kuris, galiojęs 19 metų, 2010 m. nebuvo pratęstas (sic!).
Tokiu atveju ES prieita iki to, kad valstybėje narėje, turinčioje didelį tautinių mažumų nuošimtį, likviduojama joms numatyta teisinė apsauga. Tai akivaizdus teisinis regresas, prieštaraujantis ESBO ir Venecijos komisijos rekomendacijoms. Ir svarbiausia, – tai prieštarauja tarptautinės teisės dvasiai. Lisabonos sutartyje didelis dėmesys skiriamas taip pat kultūros ir kalbų paveldo apsaugai, remiant kalbų įvairovę kaip vieną pagrindinių principų Europos Sąjungoje. Tai Sąjungos piliečiams Pagrindinių teisių chartijos 21 ir 22 skyriuose suteikta teisė, reiškianti, kad mėginimas įvesti kalbos išskirtinumą riboja ir pažeidinėja pagrindines Sąjungos vertybes. Pati kalbų įvairovės sąvoka apima ES teisėje kiek oficialias kalbas, tiek ir „bendraoficialias“, regionines ir tas kalbas, kurios nėra oficialiai pripažintos valstybėje narėje. Tai svarbi sąvoka kalbant apie gėdingą oficialų daugiakalbystės Lietuvoje įveikimą.
Dar verta paminėti sutartį su Lenkija, kurioje Lietuva įsipareigojo užtikrinti laisvą naudojimąsi tautinės mažumos kalba privačiame ir viešajame gyvenime, ir kuri šiandien nėra įvykdyta.
Lietuva nesilaiko konvencijų
Blogą Lietuvos valią geriausiai parodo visiškas Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, kurią Lietuvos valdžios institucijos pasirašė ir ratifikavo, ignoravimo faktas. Nepaisydami principų ir tarptautinių papročių, neįtraukė jos į savo teisinę sistemą ir tuo pačiu negerbia jos. Konvencijoje aiškiai sakoma, kad teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, vietovardžiai, gatvių pavadinimai ir kiti topografiniai viešieji užrašai bus naudojami taip pat ir mažumos kalba. Be to, suteikiama galimybė vartoti mažumos kalbą bendraujant su gyventojais ir administraciniais organais. Sutarčių reikia laikytis – tai viena iš pagrindinių tarptautinių santykių normų, patvirtintų daugumoje tarptautinės teisės aktų. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių numatyta, kad bet koks susitarimas yra privalomas, jis turėtų būti įgyvendinamas sąžiningai, sutarties pažeidimo negalima pateisinti vidaus teisės nuostatomis. O Lietuva tai daro pateisindama savo veiksmus vidaus įstatymais. Ar Lietuvos valdžia žino šią taisyklę? Jeigu taip, tai kodėl gi nesilaiko tarptautinės teisės nuostatų? Yra dar viena svarbi konvencija, apie kurią Lietuva nenori girdėti.
Tai Europos chartija dėl regioninių ir mažumų kalbų. Lietuva gėdingai priklauso nedaugeliui didelį skaičių tautinių mažumų turinčių šalių, kurios nėra ratifikavusios Chartijos. Tvirtą poziciją šiuo klausimu praėjusių metų liepos mėnesį užėmė Europos Parlamentas. Specialioje rezoliucijoje dėl kalbinės įvairovės paragino to dar nepadariusias šalis pasirašyti ir ratifikuoti chartiją. Jis taip pat paragino pasmerkti bet kokią praktiką, kuri per kalbinę diskriminaciją arba primestą ar paslėptą asimiliaciją yra nukreipta prieš kitų bendruomenių kalbą ir tapatybę. Jei Lietuva nori būti lojali ir visateisė ES narė, ji turi atsižvelgti į Europos Parlamento kreipimąsi, juk 2004 m. įstojusi į Bendriją, išreiškė ES teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę sutikimą. Taigi jei vidaus taisyklės prieštarauja ES standartams, būtina jas keisti ir pritaikyti prie Europos standartų, ypač tokioje svarbioje nacionalinių ir etninių mažumų apsaugos srityje.
Sustabdyti beprotybę
Politikai ir Lietuvos valdžios institucijos gana juokingu būdu aiškina lenkų persekiojimą Lietuvoje. Įdomu, kaip ilgai Lenkija leis pažeminimą, kurį patiria iš Lietuvos valstybės? Aš nežinau jokios kitos tokios šalies Europos Sąjungoje, kuri leistų tokį didelę, atvirą ir viešą diskriminaciją savo tautinės mažumos kitoje šalyje atžvilgiu. Diskriminacija didžiulio ir totalaus masto, pažeidžiant ratifikuotas konvencijas ir sutartis, kurios tikslas yra oficiali lenkų mažumos Lietuvoje nacionalizacija ir asimiliacija. Viskas vyksta pagal tą patį scenarijų, kurį Lietuva realizavo prieš karą Kauno krašte, žiauriai naikindama visus lenkų kultūros pėdsakus. Totalitarinės veiklos metodai, verti aukščiausio pasmerkimo, dabar naudojami Vilniaus krašte. Tai yra sąmoningi eilinių Lietuvos vyriausybių antilenkiški veiksmai, kompromituojantys šalį – Europos Sąjungos narę. Atėjo laikas Lenkijai peržiūrėti savo požiūrį į Lietuvą ir stipriai sureaguoti į Lietuvos nacionalinį šovinizmą, kurio ašmenys yra nukreipti į lenkų tautinę mažumą. Europos Sąjunga ir Lenkija turi sustabdyti šią Lietuvos beprotybę, kol dar ne vėlu.
Dr. Boguslav Rogalski, politologas
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente
