Kelias kadencijas veikianti ir rinkėjams nesuprantama egzotinė liaudies krikščionių demokratų ir socialistų koalicija vėl buvo sudaryta, nors bent jau teoriškai juos turėtų skirti vykdomų programų priešingumas. Tai tas pat, kas jungti vandenį su ugnimi. Eilinį kartą paaiškėjo, kad ES demokratija turi savo taisykles. Vis tik yra vienas bendras tos iš pirmo žvilgsnio absurdiškos sąjungos vardiklis – abiejose frakcijose pirmauja vokiečių europarlamentarai. Tai, kas normalioje demokratinėje sistemoje yra nesuvokiama, Europos Parlamente tapo realybe. Perfrazuojant garsųjį futbolo posakį, nors Sąjungą sudaro 28 šalys, tačiau galiausiai sprendžiamasis balsas priklauso tik Vokietijai. Tai patvirtina ir pagrindinių ES pozicijų paskirstymas. Naujasis Europos Komisijos vadovas Jean-Claud Juncker, buvęs Liuksemburgo ministras pirmininkas, bet stipriai susijęs su Vokietijos krikščionimis demokratais, be jų paramos negalėtų net svajoti tapti „komisarų komisaru“. Tačiau nauju-senu Europos Parlamento pirmininku tapo, o reikėtų sakyti – nuolat yra Vokietijos europarlamentaras, Socialistų lyderis Martin Schulz.
Nepaisant to, EP sudėtis ir jėgų sistema pasikeitė. Kaip ir tikėtasi, dideliais nugalėtojais vadinta apie 100 euroskeptikų grupė buvo atstumta ir suskaldyta, o dauguma jos narių sustiprino neturinčių politinės reikšmės nepriklausomų Parlamento narių suolą. Tai „ritinio“, visur esančio ir Briuselyje vyraujančio politinio korektiškumo veikimo efektas. Daugelis komentatorių, menkai susipažinusių su ES realijomis, pranašavo EP revoliuciją. Niekas negali būti naivus, nes eurokratinė mašina efektyviai gaivina karštas politikų galvas. Palyginti su ankstesniais rinkimais, panašiai populiarios išlieka liaudies ir socialistinės frakcijos. Tačiau įvyko vienas labai reikšmingas Parlamento jėgų sistemos pokytis.
Didžiausias laimėjimas, tapęs staigmena, yra Europos konservatorių ir reformatorių frakcija (EKR), kuriai priklauso LLRA pirmininkas Valdemar Tomaševski. EKR frakcija, vadovaujama britų torių iš Camerono valdančiosios partijos, išaugo į trečiąją Europarlamento jėgą ir į tolimesnį planą nustūmė liberalus bei vadinamųjų žaliųjų frakciją. Taigi eurorealistų balsas, raginantis nepajėgias ES institucijas esminei reformai, bus geriau girdimas. Be abejo, tai bus balsas, su kuriuo tiek Briuselis, tiek ir valstybės narės turės taikytis. Pats V. Tomaševski šioje frakcijoje išlaikė aukštą padėtį. Jis pateko į EKR frakcijos prezidiumą ir eis Lietuvos požiūriu svarbias parlamentinės delegacijos ES - Baltarusija vicepirmininko pareigas. Tai labai svarbu, nes ES Rytų politika tampa Sąjungos prioritetu.
Porinkiminis ES tortas jau beveik padalintas. Europos kairieji su Europos lyg ir dešiniaisiais per ateinančius penkerius metus nustatinės ES politikos kryptį. Tikėkimės, kad nelabai gerai tarnaujantis Europai technologinės, o ne ideologinės koalicijos monopolis kada nors bus perlaužtas. Jei gerokai didėjanti parama partijoms, sudarančioms EKR frakciją, ir toliau išliks, tai po kitų rinkimų būtent ši grupė turės šansą perimti Sąjungos vairą. Tada eurorealizmas, besiremiantis sveiku protu ir europiečių gėriu, nugalės sukaulėjusį technokratinį ir bedvasį šiandieninio Briuselio diktatą.
Dr. Bogusław Rogalski, politologas
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente
