Išlaikyti sveiką protą
Išmintingi senovės romėnai sakydavo: „Festina lente“, – t. y. skubėk lėtai. Tik LLRA ir jos lyderis Valdemar Tomaševski išlaiko šaltakraujiškumą ir sveiką protą euro įvedimo Lietuvoje klausimu. Kiti Lietuvos politikai kaip avys nesąmoningai bėga į finansines skerdynes, nes kai didelė krizė pabels į Lietuvos duris, vyriausybė neturės pagrindinių priemonių kovoti su ja. Vienintelis dalykas, ką ji galės padaryti, tai prašyti išmaldos Vokietijoje, kaip tai daro Graikija. Abejotina, ar Europos ekonomikos nuosmukio metu euras padės Lietuvai – veikiau bus priešingai. Todėl V. Tomaševskio balsas, skelbiantis, kad apie euro įvedimą turėtų būti kalbama pasibaigus krizei Europos Sąjungoje, yra labiausiai teisingas. Pagaliau juk neplaukiama į reisą siaučiančios audros metu. O tai, atrodo, daro Lietuvos politikai.
Euras gilina padalijimus
Nacionalinių valiutų pakeitimo euru eksperimentas vyksta jau daugiau nei dešimt metų. 1999 metų pradžioje bendra valiuta buvo įvesta į elektroninę apyvartą, viešuosius finansus ir įmonių atskaitomybę, tuomet Europos centrinis bankas Frankfurte perėmė pinigų politiką. Į fizinę apyvartą banknotai ir monetos pateko 2002 metų pradžioje. Visa tai įvyko nepaisant ekonomikos valiutos integracijos dėsnių, kurių atradimas buvo taip pat 1999 m. apdovanotas Nobelio premija. Dabar žinome, kad eksperimentas iki galo nebuvo sėkmingas. Euras šiandien jau ne vienija, o gilina padalijimus net būrio šalių, įsivedusių bendrą valiutą, viduje. Euras nestiprina, o išsekina Europos Sąjungą kaip vienintelį taip stipriai panirusį į recesiją pasaulio regioną. ES krizė turi daug priežasčių, įskaitant atitrūkusią nuo realybės biurokratiją, tačiau bendroji valiuta – šiandien pagrindinis jos akstinas.
Euras aštrina turtingų šalių krizę už Šiaurės vakarų Europos. Sąjungos pietuose ir į rytuose skatina recesiją ir nedarbą. Euras suskaldė Europos Sąjunga į tris dalis, tolstančias viena nuo kitos. Laimi tik grupė šalių, kurios nėra įsivedusios bendros valiutos. Nepriklausoma nacionalinė valiuta ir pinigų politika skatina jų augimą ir ekonominį vystymąsi, padeda apsisaugoti nuo išorinių grėsmių. Tiesa, šis barjeras nėra visiškai sandarus, tačiau jis padeda iš dalies sustabdyti euro zonos krizės pasekmes. Laimėtojų grupei priklauso neįvykdę savo eilinių pranešimų apie euro įvedimą: Jungtinė Karalystė, Lenkija ir Švedija. Antroji šalių grupė yra sudaryta iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių euro zonoje šalių su Vokietija ir Prancūzija priešakyje. Kaip lemia ekonominiai dėsniai, šios šalys gauna naudos iš bendros valiutos menkiau išvystytos zonos dalies sąskaita.
Kadangi euras atėmė iš silpnesnių šalių konkurencingumą ir atsparumą grėsmėms, stipresnės šalys perima gamybą ir mėgaujasi žemu nedarbo lygiu, tačiau patenka į ekonominę stagnaciją. Dėl bendros valiutos vien nuostolius patiria trečia grupė, tai yra mažiau išsivysčiusios šalys euro zonoje, įskaitant Italiją, Ispaniją ir Graikiją, nors jos yra daug turtingesnės už Lietuvą ir anksčiau pripažintos ekonominiais tigrais ne tik Europos Sąjungoje. Praranda gamybą, stringa vis gilesniame nuosmukyje ir vis labiau katastrofiškame nedarbe, tarp jaunimo siekiančiame vidutiniškai 50 proc. Prognozė euro zonos silpniesiems yra BVP kritimas per artimiausius begalinės krizės metus, sunaikinsiantis ne tik ekonomiką, bet ir visą žmonių gyvenimą, socialinius ryšius, civilizaciją.
Euro zonos krizė
Po krizės protrūkio euro zonos situacija greitai pablogėjo. Aukščiausią kaina sumokėjo tos ES šalys, kurios jau seniai vedė netaupią finansinę politiką. Toks situacijos vystymasis lėmė beprecedentį Europos centrinio banko elgesį, kuris nestandartinių operacijų finansų rinkose pagalba bandė (ir vis dar bando) išgelbėti eurą kaip funkcionuojančią valiutą. Euro zonos „gelbėjimo planų“ šerdis yra Europos politinio ir ekonominio elito įsitikinimas, kad euro zonos valstybės per tam tikrą terminą turi sumokėti tam tikrą sumą atitinkamam fondui ir prisiimti pareigą mokėti toliau. Tai reiškia, kad euro zonos valstybės narės turi įmokėti tam tikrą sumą konkrečiu laiku į atitinkamą fondą ir įsipareigoti dėl tolesnių įmokų. Tokia sistema, suprantama, yra kritikos objektas, nes visos euro zonos valstybės ir apskritai visa ES yra įsiskolinusios, ir visų pirma turi sumokėti savo skolas. Tačiau dabar jos turi įsiskolinti dar daugiau ir tikėtis, kad bankrutuojančios valstybės kažkaip grąžins savo „gelbėjimo paskolą“. Minėti veiksmai visiškai pakeitė euro, kaip savarankiškos valiutos, pobūdį. Per pirmąjį jos funkcionavimo dešimtmetį paaiškėjo, kad bet kokios taisyklės yra tik popiergaliai, kurių niekas rimtai nevertina. Tai geriausiai liudija faktas, kad dabar konvergencijos kriterijus, nustatytus Mastrichto, iš visų ES šalių vykdo tik Liuksemburgas.
Nepriklausomybė ar protektoratas?
Lietuva dabar turėtų savęs paklausti, ar euras yra patikima valiuta ir ar nebūtų geriau pasilikti savo valiutą, bent iki tol, kol euro zonos situacija bus aiški ir nuspėjama. Atrodo, kad dabartinėje situacijoje euro įvedimo atidėjimas būtų geriausias sprendimas. Ir, svarbiausia, būtų saugus Lietuvos gyventojams, nes po galimo įėjimo į euro zoną apsaugotų juos nuo drastiško prekių ir paslaugų kainų padidėjimo, kaip buvo beveik visų įsivedančių eurą šalių atveju. Tiesa, pagal įstojimo sutartį valstybės turi priimti bendrą valiutą, tačiau neturi paskirtos datos. Gal reikėtų tuo pasinaudoti ir pagalvoti apie tai, kas iš tikrųjų vyksta su „euro projektu“? Visas procesas yra grindžiamas tolesniu radikaliu centralizavimu iki šiol rezervuotuose valstybėms narėms sektoriuose, pavyzdžiui, mokesčių srityje, priimant sprendimus ES. Bankrutuojančios valstybės turi tapti nesavarankiškais „protektoratais“, kuriems Briuselis nustatys teisingo elgesio taisykles mainais už finansinį gelbėjimą. Tai labai rizikingas moralinis azartas. Be to, net ligšioliniai apsaugos mechanizmai negalės galutinai padengti skolų, kurias užsitraukė euro zonos valstybės. Artimiausioje ateityje jos turės būti bent iš dalies restruktūrizuotos. Toks situacijos vystymasis sukels Europos bankų sektoriaus susilpnėjimą. Kokią įtaką tai turės euro stabilumui ir patikimumui, yra pernelyg akivaizdu.
Litas ar diktatas
Situacija euro zonoje šiuo metu yra labai nestabili. Ši padėtis dar išliks gana ilgai. Esant tokiai situacijai, Lietuvos įstojimas į bendros valiutos zoną būtų klaida. Sava valiuta leidžia pakankamai gerai apsisaugoti nuo neigiamų ekonominės ir finansinės krizės padarinių. Savo ruožtu greitas euro įvedimas iš karto sukels problemas, kurios šiuo metu liūdina šalis, įtrauktas į pinigų sąjungą, įskaitant reikalavimą skirti dideles sumas gelbėti Graikijai, Airijai, Portugalijai, o gal ir kitoms valstybėms. Nepriklausoma pinigų politika leidžia lanksčiai reaguoti į ekonominę situaciją Europoje ir pasaulyje, ir yra gera priemonė įgyvendinti savo interesus. Euro įvedimas reikštų, kad Lietuva turėtų pasiduoti Frankfurto diktuojamai pinigų politikai. O gal tai ir yra visos sumaišties dėl euro esmė?
Dr. Bogusław Rogalski, politologas
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente
