Prokuratūra kaip tik paskelbė, kad baigė ikiteisminio tyrimo veiksmus, susijusius su slaptos Valstybės saugumo departamento informacijos dėl galimo Kremliaus bandymo diskredituoti Lietuvos prezidentę atskleidimu.

Kalbu apie tariamą D. Grybauskaitės bendradarbiavimą su Maskvos komunistais tuo metu, kai Lietuva siekė nepriklausomybės, taip pat apie galimą jos bendradarbiavimą su sovietų KGB. Prezidentė neigia šiuos kaltinimus, tačiau Saugumo departamentas slaptame pareiškime aukščiausiai šalies valdžiai  perspėjo, kad Rusijos archyvuose ieškoma dokumentų, įrodančių šiuos kaltinimus. Lietuvos saugumo departamentas neatmeta rytų kaimynės specialiųjų tarnybų provokacijos  galimybės šioje byloje.

Po to, kai slapta informacija nutekėjo į Lietuvos žiniasklaidą, prokuratūra pradėjo tyrimą dėl nutekėjimo šaltinio. Jo nustatymas tyrėjams nesukėlė didelių sunkumų. Jau po kelių savaičių prokurorai pareiškė žiną, kas atsiuntė žiniasklaidai dokumentą, laikomą valstybės paslaptimi.

Tuo pačiu tyrėjai nepasidavė valstybės vadovės, iš pradžių teigusios, kad nutekėjimas gali būti visai  ne iš prezidento rūmų, nes informacija tariamai pateko ten tik po to, kai pasirodė spaudoje,  apgaulei. Netrukus paaiškėjo, kad D. Grybauskaitė, pristatydama savo įvykių chronologiją, ir šį kartą prasilenkė su tiesa.

Žurnalistai netrukus pranešė visuomenei, kad prokuratūra, teigdama žinanti nutekėjimo šaltinį, turėjo omenyje būtent D. Ulbinaitę. Prezidentė taip priremta prie sienos nutilo. Ji taip sėkmingai prisisėmė vandens į burną, kad net atsisakė tyrėjams duoti parodymus kaip ikiteisminio tyrimo liudytoja. „Ji turi kažkokių problemų dėl ausų, nenorėdama būti perklausyta kaip liudytoja, nes jos parodymai vėliau gali būti panaudoti prieš ją“, – iškart iškėlė keisto valstybės vadovės elgesio versiją Seimo narys Povilas Urbšys, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojas.

Kiti politikai, komentuodami incidentą, pabrėždavo, kad aukščiausio rango šalies politiko  atsisakymas bendradarbiauti su teisėsaugos  organais  (ką  oficialiai leidžia Lietuvos teisė) būtų buvęs neįsivaizduojamas senosios demokratijos šalyse.

Visuomenei tai būtų bendros prezidentės kaltės  įrodymas, liudijantis, kad valstybės vadovė trukdo prokuratūros darbui, bando neleisti, kad ji nustatytų tiesą. Tokia aukščiausio rango politiko laikysena Vakaruose jį sukompromituotų, jis prarastų rinkėjų pasitikėjimą.

Tačiau Lietuva – ne Vakarai. Mes turime šiek tiek kitokius demokratijos standartus. Kol kas gerai ir tai, kad prokuratūra išdrįso baigti ikiteisminį tyrimą dar prieš rinkimus ir artimiausiu metu bylą perduos teismui, kur kaltinimą atskleidus valstybės paslaptį išgirs dešinioji prezidentės ranka. Kaip tai paveiks rinkimų kampaniją? Pamatysime...

Esame šlubuojanti demokratija. Tai – faktas. Bet, ko gero, mūsų šalyje yra melo rubikonas, kurį gali  ištverti rinkėjai.

Tadeuš  Andžejevski