Tai būtų eilinis antausis, skirtas tautinių mažumų atstovams, nors ir saviems – Lietuvos – piliečiams. Tai įvyktų beveik tuo pat metu kaip ir Lietuvos bei Lenkijos premjerų Algirdo Butkevičiaus ir Donaldo Tusko susitikimas Briuselyje, dieną prieš Lenkijos Seimo ir Senato pirmininkų Ewos Kopacz ir Bogdano Borusewicz vizitą Lietuvoje.

Tikriausiai užuot nuslopinus problemą, senos žaizdos vis draskomos neleidžiant joms užgyti.

Ir vėl padvelkė šalčiu tarp, atrodytų, pastaruoju metu gerėjančių Lenkijos-Lietuvos santykių. Tarsi „nematoma ranka“, sunerimusi dėl šių santykių gerinimo, įtakota pokyčių Ukrainoje, nusprendė to neleisti.

Dar prieš dvi savaites rašiau, kad dalis Lietuvos politikų, apeliuodami į  strateginių santykių su Lenkija  atkūrimą, susiprotėjo, o jiems pritariantys kai kurie politologai ragino mūsų šalies valdžios institucijas greitai išspręsti lenkų tautinės mažumos problemas. Šiandien mes turime „nematomos  rankos“, kuri verždama varžtą norėtų išprovokuoti, kad konfliktas, sugadindamas bet kokius bandymus stabilizuoti situaciją dėl Vilniaus krašto lenkų  teisių, sprogtų su nauja jėga, mostą.

Cui bono (kas laimi)?  Apie tai nereikia klausti, nes atsakymas yra tikras, kaip žodelis „amen“ maldoje. Valio, – džiaugiasi Kremliuje. O man šioje vietoje atrodo kvaila kartoti, kad grėsmės atveju negalinti apsiginti Lietuva (su vienu mokomuoju „Albatrosu“, nes kitas, deja, neseniai sudužo), gali tikėtis tik NATO sąjungininkų ir susitarimo 5 straipsnio pagalbos. Vis dėlto reikia atsiminti, kad  prieš 10 metų stodami  į Šiaurės Atlanto sąjungą deklaravome dviejų geležinių sąlygų, kurios atveria organizacijos duris, išsprendimą.

Taigi raportavome, kad nesiriejame su kaimyninėmis šalimis ir kad išspręsime tautinių mažumų problemas. Tada mes tai deklaravome. O šiandien? „Nematoma ranka“ aiškiai nori išprovokuoti situaciją, kuri niekais paverstų tautinių mažumų Lietuvoje problemų išsprendimą. Kurstant šias problemas tuo pačiu  norima pakenkti mūsų santykiams su artimaisiais NATO sąjungininkais tuo metu, kai mes žūtbūt reikalaujame vienybės. Ji žino, ką daro...

Kitas aspektas, kuris galėtų paskatinti „nematomą ranką“ veikti, – tai vyriausybės pranešimas, kad   jau per pavasario sesiją bus priimtas naujas Tautinių mažumų įstatymas. „O jei šį kartą tai ne pokštas“, – mąsto Lietuvos „dešinysis sektorius“. – Kadangi ir laikas yra deramas, ir truputį sutvardyta tauta negali tinkamai užprotestuoti. Todėl reikia sudrumsti, pagadinti, sukiršinti, kad būtų sužlugdyti vyriausybės planai. Kosminė bauda užsispyrusiems lenkams – puiki priemonė pasiekti tikslą.

Vis dėl to norisi tikėti, kad mūsų valstybėje vis dar yra drąsių politikų, galinčių „nematomai rankai“ trenkti per  pirštus. Trenkti stipriai. Juk diskutuoti su apsėstaisiais, aiškinti jiems konvencijas ir sutartis bei sąžiningą jų vykdymą – tai tas pats, kaip spardytis  su žirgu! Beviltiška!..

Tadeuš Andžejevski