„Ar lietuviai yra baltos varnos?" - klausia Delfi portale Inga Popovaitė tautinių mažumų teisės viešai naudoti gimtąją kalbą kontekste. Norėdama atsakyti į šį klausimą, autorė trumpai analizuoja kiekvienos ES šalies požiūrį į leidimą šalia valstybinės kalbos gatvių ir vietovių pavadinimuose vartoti mažumų kalbą.

Lietuva, atrodo, ketina sublizgėti kaip tolerancijos ir pagarbos kitokiems bei visokioms mažumų teisėms žvaigždė. Lapkričio mėnesį Vilniuje vyks konferencija „Kova su neapykantos nusikaltimais Europos Sąjungoje". Beje, mes jau prieš konferenciją lekiame į tą kovą kaip įsibėgėjęs bizonas. Ką tik mūsų teisingumo ministrą Juozą Bernatonį aplankė „Amnesty International" atstovai. Pokalbio metu susirūpinę ponai domėjosi pažeidimais, atsirandančiais iš etninės, rasinės, tautinės ar religinės neapykantos kurstymo, ypatingą dėmesį skyrė romų diskriminacijai. Taip susirūpinome šia tema, kad net ministras J. Bernatonis paskelbė, jog Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai bus parengta speciali rezoliucija dėl veiksmingos neapykantos nusikaltimų prevencijos.

Pastaruoju metu jaučiuosi lyg vyresniųjų klasių tautinių mažumų moksleivė,  nerimastingai laukianti lietuvių kalbos egzamino. Keista,  nes  pati abituriente buvau jau senokai,  o mano tautybė – lietuvė.  Vis dėlto aš puikiai žinau,  kad kokybiškai rašyti ir produktyviai kurti galima tik savo gimtąja kalba.

„Druidai, keltų pagonių kunigai, tikėjo, kad Samhain (mirusiųjų šventė) dieną nusitrina riba tarp požemio ir gyvųjų pasaulio, o dvasioms – blogoms ir geroms – lengviau patekti į gyvųjų pasaulį.

Eilinį kartą pastebėjau, kad Lietuvos politikai elgiasi taip, kaip nusivylę Japonijos korporacijų darbuotojai. Aš turiu galvoje tuos, kuriems kyla agresijos priepuoliai, nes jie negali ištverti žiurkių lenktynių ir viršininkų teroro firmose.

Elektroninės žiniasklaidos išsišokėliams verta sunerimti. Portalams,  kurie skelbiasi esą populiariausi,  regis,  vien dėl to,  kad juose gausiausias bjaurių komentarų kiekis,  ateina sunkesni laikai.

Toks klausimas kyla paskaičius viltingas žinutes apie Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio iniciatyvą vėl imtis svarstyti alkoholinių gėrimų reklamos draudimo klausimą. Prisiminus prieš dvejus metus vykusį nervų karą, kurio pasekoje areštinėse atsidūrė, net lobistai, buvo pažeidinėjamas Seimo statutas, meluojama, manipuliuojama, grasinama, papirkinėjama ir t.t., o dalis itin aktyviai reklamą gynusių asmenų jau nebepateko į Seimą, toks ministro žingsnis vertas ypatingos pagarbos. Manau, jis puikiai supranta, kad dalis žiniasklaidos yra tiesiogiai susijusi su reklamos ar alkoholio verslu ir ta dalis nebūtinai yra sąžininiga ir pozityvi žiniasklaida, kuriai rūpi visuomenės interesas.

Daugybę kartų iškeldinti iš savo dvarų ir išvaryti iš Vilniaus broliai pranciškonai kiekvieną kartą sugrįždavo į miestą, kur jie buvo dar prieš krikščionybės Lietuvoje įvedimą. Paskutinį kartą sugrįžę, broliai savo šventyklą Trakų gatvėje rado visiškai sugriuvusią. Nepalūžo. Negavę jokios materialinės paramos iš valstybės, pradėjo restauruoti istorinę bažnyčią, kurios interjeras atrodė taip, lyg Hunai ir Vandalai kartu ten būtų pražygiavę. Tuo pačiu metu broliai taip pat dėjo pastangas, kad susigrąžintų turtą, esantį šalia vienuolyno, iš kurio sovietų jie buvo išvaryti 1940 metų liepos mėnesį.

Spalio pradžioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo pašalinti lenteles su gatvių pavadinimais lietuvių ir lenkų kalbomis, esančias Šalčininkų rajone. Sprendimą motyvavo Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais. Tik šie teisės aktai prieštarauja Lietuvos pasirašytoms tarptautinėms konvencijoms ir yra arogantiškas Europos Parlamento raginimų neatlikimas.

Iš principo žaidimais liaudžiai rūpinasi tas, kas yra valdžioje. Ypač tada, kai šalyje viešpatauja sotūs metai. Mūsų šalyje valdančiuosius gelbsti konservatoriai. Jie taip vikriai įslydo į nišą, paliktą šoumenų iš Arūno Valinsko Nacionalinio atgimimo partijos, kad jų talentas net stebina.