Šią dieną protėvių dvasias garbindavo kviesdami į namus, o piktąsias dvasias atgrasydavo. Svarbus Samhain šventės elementas buvo ir laužų deginimas. Ant aukurų aukodavo dievams derliaus liekanas, gyvūnus ir žmones. Deginant aukas, Saulei norėta pridėti jėgų kovoti su tamsa ir šalčiu. Aplink laužus vyko „mirties šokiai““, – tokį aprašymą radau internete, paspaudęs žodį Helovinas.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į tuometinį žmogaus žinių ir proto lygį, mūsų protėviai pagonys šventė mirusiųjų šventę. Helovino simbolis buvo juodi Druidų dėvėti drabužiai ir didelės ropės, išraižytos demonų pavidalais. Manoma, kad iš poreikio atbaidyti piktąsias dvasias šią dieną yra kilęs įprotis persirengti keistais kostiumais ir užsidėti kaukes.

Tiek apie senovinių, ikikrikščioniškųjų laikų protėvių papročius. Taip, galima sakyti, „žaisdavo“ Keltai mirusiųjų dieną, tikėdami, kad pranašystė „memento mori“ neaplenks nieko, todėl mirusių protėvių dvasioms reikia atiduoti pagarbą (toks pagoniškas šventųjų bendravimas), o piktąsias dvasias reikia atbaidyti, kad nedarytų žalos.

Persirengdavo geraširdžiai laukiniai baisiausiomis, šlykščiausiomis kaukėmis. Imitavo skeletus, apsivilkę primityviomis lėlėmis, vaizduojančiomis šėtonus ir vampyrus, eksponavo baisias kaukoles arba perskeltas tuščias ropes. Žinoma, piktosios dvasios yra išdykusios ir smalsios, sunku jas išvaryti. Keltai įtempdavo savo pirmykštę vaizduotę, kad išgąsdintų nekviestus numirusiųjų pasaulio svečius.

Tai vyko, kaip sakiau, senais laikais, kai klestėjo tamsumas ir prietarai. Žmonės lenkėsi šventiems medžiams, tikėjo drožtais iš rąstų stabais, praktikavo raganavimą ir burtus. Šiuolaikinis išsilavinęs ir susipažinęs su naujausiais mokslo pasiekimais žmogus, atrodo, su gailesčiu turėtų pažvelgti į savo primityvių protėvių apeigas.

Bet kodėl? Nieko panašaus. Iki šiol negirdėtos mokslo pažangos ir kosmoso pažinimo metu Helovinas išgyvena renesansą. Šiuolaikinių miestų gatvės Visų Šventųjų išvakarėse net mirga nuo demoniškų dekoracijų, numirėlių kaukolių ir perskeltų moliūgų. Niekas nesikeičia, nežiūrint į tai, kad kaip vienoje dainoje bėga metai.

Šiuolaikiniai primityvių ikikrikščioniškųjų tautų palikuonys švenčia Heloviną su vis didesniu užmoju. Į gatves, barus, diskotekas, Amerikos, Europos ir viso pasaulio kavines šią dieną sugrįžta primityvumas, skurdas, gašlumas. Vampyrų, fėjų ir raganų, sudegintų ant laužų dar viduramžiais, pasaulis grįžta į tariamai civilizuoto žmogaus kultūrą ir papročius. Grįžta neva tik „apsimesdamas“, labiau kaip žaidimas, nei rimtai – kaip kažkada laukinių gyvenime. Bet tas grįžimas yra cool, išskridimas į kitą nežinomą pasaulį.

Šiuolaikinis žmogus, skirtingai nei laukiniai, kurie tikėjo piktosiomis dvasiomis, įeina į nežinomą demonų pasaulį netikėdamas juo. Degraduoja šiek tiek nesąmoningai, tačiau savo noru.

Linksmo Helovino, kvaily!

Tadeuš Andžejevski