Esmė ta, kad Lietuva negerbia tautinių mažumų teisių, nustatytų Europos reikalavimuose ir standartuose. Vilniaus kraštas yra ypatingas ES standartų, skatinančių daugiakultūriškumą, daugiatautiškumą ir daugiakalbystę, ignoravimo pavyzdys. Lenkų kalbos kaip pagalbinės kalbos naudojimo draudimas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur gyvena 60 ir 80 proc. lenkų, yra panašus į skandalą, iš tolo kvepiantį diskriminacija. Juo labiau, kad lenkai yra autochtonų mažuma, šiose teritorijose gyvenanti šimtmečius. Nepaisant to, Lietuvos valdžios kova su dvikalbiais gatvių pavadinimais trunka metų metus. O valstybinės kalbos įstatymas numato pavadinimus tik lietuvių kalba. Tai labai keista situacija, nes dar neseniai dvikalbystė buvo leidžiama Tautinių mažumų įstatymo, kuris, 19 metų galiojęs, 2010 metais nebuvo pratęstas (sic!). Taigi tokiu būdu buvo prieita iki ES neįprasto atvejo, kai valstybėje narėje, kur yra didelis tautinių mažumų nuošimtis, yra likviduota joms numatyta teisinė apsauga. Tai akivaizdus teisinis regresas, neatitinkantis ESBO ir Venecijos Komisijos rekomendacijų. Ir svarbiausia – prieštaraujantis tarptautinės teisės dvasiai.

Svarbus apibrėžimas
Lisabonos sutartis, remdama kalbų įvairovę kaip vieną pagrindinių Europos Sąjungos principų, didelį dėmesį skiria kultūrinio ir kalbinio paveldo apsaugai. Tai Pagrindinių teisių chartijos 21 ir 22 str. Sąjungos piliečiams suteikta teisė, o bandymas įvesti tam tikros kalbos išimtinumą yra pagrindinių Sąjungos vertybių ribojimas ir pažeidimas. Pati kalbų įvairovės sąvoka ES teisėje apima tiek oficialias kalbas, tiek ir „bendraoficialias" bei regionines, taip pat ir kalbas, kurios nėra oficialiai pripažintos valstybės narės teritorijoje. Tai svarbi definicija begėdiškos valdiškos kovos su daugiakalbyste Lietuvoje kontekste.

Sutarčių reikia laikytis
Labiausiai neduoda ramybės visiškas Europos Tarybos pagrindų konvencijos dėl tautinių mažumų apsaugos, kurią Lietuvos valdžia pasirašė ir ratifikavo, ignoravimo Lietuvoje faktas. Nepaisant principų ir geros tarptautinės praktikos, Lietuvos valdžia neįtraukė jos į savo teisinę sistemą ir todėl jos nesilaiko. O Konvencija aiškiai sako, kad rajonuose, kuriuose tradiciškai gausiai gyvena asmenys, priklausantys tautinėms mažumoms, vietovardžiai, gatvių pavadinimai ir kiti viešieji topografiniai užrašai bus vartojami taip pat ir mažumos kalba. Be to, suteikiama galimybė naudoti tautinės mažumos kalbą bendraujant su gyventojais ir administracinėmis institucijomis.

Taip pat galima priminti traktatą su Lenkija, kuriame Lietuva įsipareigojo užtikrinti laisvą naudojimąsi mažumos kalba asmeniniame ir viešajame gyvenime. Pacta sunt servanda (susitarimų turi būti laikomasi) – tai viena iš pagrindinių tarptautinių santykių normų, patvirtintų daugybėje tarptautinės teisės aktų. Vienos konvencijoje dėl sutarčių teisių parašyta, kad bet koks susitarimas yra privalomas, jo turėtų būti sąžiningai ir gera valia laikomasi, ir negalima sutarties pažeidimo pateisinti vidinio įstatymo nuostatomis. Ar Lietuvos valdžia žino šią taisyklę? Ir jei taip, tai kodėl nesilaiko tarptautinės teisės ?

Europos Parlamentas ragina ratifikuoti
Yra dar viena svarbi konvencija, apie kurią Lietuva nenori girdėti. Tai regioninių ir mažumų kalbų Europos chartija. Lietuva priklauso negarbingam nedaugelio šalių, turinčių didelį tautinių mažumų skaičių, neratifikavusių Chartijos, būriui. Šiuo klausimu Europos Parlamentas šių metų liepą užėmė tvirtą poziciją. Specialioje rezoliucijoje dėl kalbinės įvairovės paragino valstybes, kurios dar to nepadarė, pasirašyti ir ratifikuoti šią chartiją. Jis taip pat paragino pasmerkti visus veiksmus, kurie per kalbinę diskriminaciją, primestą ar paslėptą asimiliaciją yra nukreipti prieš kalbą ir kitų bendruomenių tapatybę.

Jei Lietuva nori būti lojali ir visateisė ES narė, Europos parlamento raginimą ji turi įgyvendinti. 2004 m. įstojusi į Bendriją ji išreiškė sutikimą dėl ES teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu. Taigi jei vidaus taisyklės prieštarauja ES standartams, jos turi būti pakeistos ir priderintos prie Europos reikalavimų, ypač tokiu svarbiu atveju, susijusiu su nacionalinių ir tautinių mažumų apsauga. Užtikrinu, kad tai nebus skausminga, tik padės pataisyti pašlijusius santykius su kaimynais. Taip pat padės išeiti iš diskriminacijos ir šovinizmo aklavietės. Klaidžioti yra žmogiška, tačiau savanoriškas buvimas klystkelyje yra kvailystė.

Dr. Bogusław Rogalski, politologas,
EKR patarėjas tarptautiniais klausimais Europos Parlamente