Nepaisant kai kurių klaidų, padarytų dėl tos priežasties, kad autorė informaciją ima tik iš šių šalių oficialių pranešimų Europos Tarybai apie tautinių mažumų teisių įgyvendinimą, I. Popovaitė objektyviai daro išvadą, kad iš 28 šalių, priklausančių ES, tik Lietuva, Bulgarija ir Graikija neleidžia naudoti dvigubų užrašų gatvių ir topografiniuose pavadinimuose. Visose kitose šalyse tai yra norma, neginčijamas standartas. Tiesa, kaip pastebi autorė, Latvija ir Estija dvigubus užrašus sutinka naudoti tik išimtiniais atvejais ir tik lotyniškomis raidėmis, o Danija, I. Popovaitės nuomone, tik iš dalies gerbia mažumų teisę į dvigubą transkripciją.

Todėl, apibendrindama savo analizę, I. Popovaitė pažymi, kad nors Lietuva, naudodama kalbinius apribojimus tautinių mažumų atžvilgiu, nėra visiška Europos „balta varna", tačiau tai darydama ji elgiasi veidmainiškai. Valdžios institucijos Vilniuje būna pasipiktinusios, kai Lenkijoje kažkas uždažo lietuviškus vietovių pavadinimus, tuo metu jie patys nieko nedaro, kad išspręstų dvigubų pavadinimų problemą savo kieme, pastebi žurnalistė.

I. Popovaitę reikėtų pagirti už pastangas imtis jautrios mūsų šaliai temos ir bandymą kaip įmanoma objektyviau ją nušviesti. Gal I. Popovaitės reziumė Lietuvos atžvilgiu būtų dar ryžtingesnis, jeigu ji būtų susidariusi išsamesnį kalbinių mažumų padėties Europos Sąjungoje vaizdą, turėtų informacijos apie kai kuriuos niuansus, susijusius su šiuo klausimu.

Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos žurnalistės minėti bulgarai ir graikai nevartoja lotyniškos abėcėlės, kaip ir turkų mažuma, gyvenanti Bulgarijoje. Priešingai, nei kitos ES šalys, tai yra „nestandartinės" valstybės, nes jose yra naudojamos kalbos, paremtos lotynų abėcėle. Verta pabrėžti, kad Nacionalinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija numato dvigubus pavadinimus, naudojant vien tik lotyniškus rašmenis. Taigi Europoje nėra praktikos ir formalios teisės reikalauti viešuosius tautinių mažumų pavadinimus užrašyti hieroglifais ar kirilica.

Danijos atveju žurnalistė klaidingai nurodo, kad tik Frizai ir Grenlandiečiai turi teisę viešai naudoti šioje šalyje savo gimtąsias kalbas ir gatvių arba vietovių pavadinimus, o vokiečių mažuma – neturi. Na, yra dvišalis 1955 metų Vokietijos ir Danijos susitarimas, žinomas kaip „Bonos – Kopenhagos pareiškimas", suteikiantis vokiečių mažumai teisę laisvai naudoti savo kalbą „žodžiu ir raštu", kurią danų Vokiečiai ir naudoja savo nuožiūra. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Danijoje „tik iš dalies" yra gerbiama tautinių mažumų teisė į dvigubą transkripciją.

Pripažįstu kaip solidžią I. Popovaitės atliktą ir kitų ES šalių analizę, tačiau norėčiau mestelėti keletą smulkių pataisų ir papildymų. Autorė teisingai nurodo, kad dalis ES šalių (Airija , Belgija, Jungtinė Karalystė, Kipras, Liuksemburgas, Malta ir Suomija) oficialiai leidžia dvikalbystę visoje šalyje (beje, Šveicarija, kuri nėra ES narė, naudoja savo teritorijoje net tris valstybines kalbas), o likusios valstybės sudaro savo autochtonų tautinėms mažumoms teisę viešai naudoti gimtąsias kalbas, suteikiant joms regioninių kalbų statusą, santykinai leisdamos kompaktiškai gyvenančių mažumų vietovėse naudoti jas kaip pagalbines kalbas valstybinės kalbos atžvilgiu.

Tačiau I. Popovaitė nepastebėjo, kad tokia teise Italijoje, Trentino Viršutiniame Adige (vokiškai Pietų Tirolis) naudojasi vokiečių mažuma, kurios kalba toje provincijoje turi statusą, lygų italų kalbos statusui. Be to, Italijoje yra penkios kitos provincijos, kur viešai naudojamos ten gyvenančių tautinių mažumų kalbos. Prancūzijoje dvikalbyste de facto naudojasi taip pat ir Korsikos gyventojai, nors autorė to nemini. O Vokietijoje, kaip teisingai teigia I. Popovaitė, Žemės sprendžia dėl autochtonų mažumų teisės į dvikalbystę jų teritorijose. Tokia teise naudojasi sorbų serbai, frizai ir danai.

Pabaigoje, grįžtant prie I. Popovaitės tezės, ar Lietuva yra „balta varna" Europoje, neleidžianti tautinėms mažumoms viešai naudoti savo gimtąją kalbą, reikia ryžtingai atsakyti „taip". Lietuva yra ne tik „balta varna", ji yra ta „varna", galima pasakyti, sąmoningai. Ne iš nežinojimo, ne dėl aplaidumo ar vėlavimo, bet iš piktos valios. Lietuva vienintelė ES šalis, padariusi aiškią ir apgalvotą kalbinių autochtonų mažumų teisių regresiją. Dar prieš įstojimą į ES Vilnius su pasididžiavimu raportavo savo institucijoms Briuselyje apie šalies teisės aktų derinimą su ES teise, tai, kad turi geriausią ir seniausią šioje Europos dalyje Tautinių mažumų įstatymą, kurio 4 ir 5 straipsniai leidžia administraciniuose-teritoriniuose vienetuose kuriai nors kompaktiškai gyvenančiai tautinei mažumai šalia valstybinės kalbos pavadinimuose bei įstaigose naudoti ir jų kalbą.

Įstojus į Europos Sąjungą, lakuoti batai greitai buvo pakeisti į Lietuvos nacionalines klumpes, iš kurių bekyšo šiaudai. Įstatymas, kuriuo mes taip didžiavomės, buvo anuliuotas Lietuvos Seimo šios žinomos Lietuvoje dainos ritmu: „Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės..."

Tadeuš Andžejevski