Taip jau susiklostė, kad pastaruoju metu patyriau nemalonių situacijų. Mokiausi magistrantūroje – dėstytojai rėkė ir ujo. Nuėjau į kelis darbo pokalbius - vėl visiškas amoralumas: darbdaviai nekreipė dėmesio nei į mano diplomą, nei į šešerių metų patirtį žiniasklaidos srityje, tik ieškojo, kaip pasityčioti. Pavyzdžiui, pareiškė, kad netinka mano manikiūras...Po šių skaudžių patirčių ėmiau mąstyti: kiek tokių bjaurių engėjų yra aplink mus?

Taip jau yra, kad aukštumos dabar atsiveria tiems, kurie pelnosi iš kitų žmonių nelaimių: apgaudinėja, meluoja, išduoda, niekina. Net atrodo, kad mūsų šalyje būti bjauriu melagiu, kuris žemina kitus – visiškai normalu. 

Esu tikra, daugelis jūsų, skaitytojų, kasdieną einate į paskaitas pas dėstytojus, kurie jus kritikuoja ar žemina. Kai kuriems iš jūsų darbe vadovauja tikri tironai. O kiek dar bjaurių, paniekos pilnų straipsnių jūs kasdieną perskaitote spaudoje!

Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad bene labiausiai ir esu nusivylusi šiandienine žiniasklaida, kurios pagrindinis variklis – viešas kitų žeminimas ir drabstymasis purvais. Niekaip negaliu suprasti, kokiu pagrindu kai kurie rašiniai gali papulti į naujienų eterį. Vienas paskutiniųjų labiausiai mane šokiravusių rašinių – tai lrytas.lt portale publikuotas straipsnis „Lietuvos lenkės atkirtis V.Tomaševskiui: gana!“. 

Mane apstulbino ne šios rašliavos turinys (nes į jį net neverta gilintis), bet jo anonimė autorė, pasirašiusi tik Renatos vardu. Kaip vienas populiariausių portalų gali skelbti kažkokių mistinių autorių tekstus? Ko dar sulauksime? Gal ateivių pasisakymų politikos tema? 

Apskritai toks žmogus, kuris viešai neskelbia savo pavardės, bijo pats savęs. Tai yra nenormalu. Tad pirmiausia jam reikia ilgai ir sistemingai lankytis pas psichologą, išsigydyti asmenybės problemas ir tik tada galbūt kalbėti viešai. To ir linkiu Renatai, jei tik tokia egzistuoja. Pabrėžiu, kad tie, kurie nori kalbėti apie iškiliausius mūsų šalies žmones, pirmiausiai turi būti to verti. 

Iš tiesų Lietuvos piliečiai yra nelaimingi, nukankinti tironų ir dažniausiai pasidavę kaip vergai. Visi mes dažnai susiduriame su neteisybe, jaučiamės pažeminti ir paniekinti. Tačiau tokiu atveju reikia ne „atsigroti“ ant kitų, o ieškoti pagalbos. Tai sakau remdamasi savo ir savo šeimos iš Druskininkų patirtimi. 

Mano mama Dalia Pugačiauskienė tikrai žino, ką reiškia neteisybė ir nepagarba. Kurį laiką bandžiusi atgauti sovietų nacionalizuotą savo senelio žemę, ji vis varstė įvairių įstaigų duris ir savo teises į nuosavybę gynė teisme. Deja, sovietų įvykdytas neteisingumas Nepriklausomoje Lietuvoje buvo tiesiog įleidęs šaknis. Visur aplink - vien kliūtys, abejingi valdininkai, kerojanti nepagarba prigimtinei žmogaus teisei į nuosavybę. 

Dabar sustokime ir pamąstykime – ką tokioje situacijoje daryti? Rėkauti ir pykti ant viso pasaulio? Jokiu būdu! Reikia ne didinti ir taip šalyje kerojančią nepagarbą ir blogį, bet ieškoti pagalbos. Sąžiningų, patikimų ir atidžių mūsų problemoms žmonių tikrai galima rasti. Štai taip, pavargusi nuo neteisybės, nusprendė ir mano mama. Todėl ji kreipėsi į europarlamentarą V.Tomaševski, kuris yra vienas iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimo įstatymo pataisų autorius. V.Tomaševki sutiko padėti mums, lietuvių šeimai, o dėl nuosavybės atkūrimo vykusiuose teismo posėdžiuose politikas atskleidė aukščiau minėto įstatymo prasmę, pasisakė už prigimtinės vertybės – protėvių žemės svarbą, šventumą ir neliečiamumą. Nors D.Pugačiauskienės nuosavybės teisių atkūrimo procesas gerokai užsitęsė,  V.Tomaševski nepristingo iniciatyvumo mums padėti iki galo. Todėl dabar mes jau galime džiaugtis rezultatu, kurio be politiko pagalbos nebūtume pasiekę – neteisėtai nacionalizuotos žemės dalis grąžinta teisėtiems jos savininkams. 

Taigi akivaizdu, kad V.Tomaševski yra stipri atsvara ir paguoda tiems, kurie kovoja prieš pažeminimą, neteisybę, nepagarbą žmogaus teisėms. Atviras visuomenei politikas reaguoja į žmonių pagalbos prašymus ir padeda atgauti žmonėms prarastą orumą. 

Todėl aš siūlau visiems piktiems, įskaudintiems ir pažemintiems žmonėms – nesėkite daugiau blogio, verčiau jau ieškokite pagalbos. Nelaidykite nepagrįstų kritikos strėlių – nes tas, į kurį taikotės, iš tiesų gali būti vieninteliu jūsų išsigelbėjimu.

O dėl tų, kurie temoka meluoti, šmeižti kitus ir drabstytis purvais, pasakysiu štai ką - jūs elgiatės kaip bailiai. Blogio įsikerojimui pastangų nereikia, o štai dėl gėrio jau verta iš peties pasistengti. Tad, kaip ir ta vargšė anonimė Renata, neturinti pavardės, taip ir jūs – pasirūpinkite savo sugriuvusios asmenybės problemomis ir tada ruoškitės reikšmingiems darbams. Tokie politikai kaip Valdemar Tomaševski, su savo drąsa ir pasiryžimu jau spėjo kalnus nuversti, o jūs, likę užnugaryje, sugebate tik loti iš paskos.

Gintarė Pugačiauskaitė