Kažkada, kai dar buvo gyvas amžinas V. Landsbergio varžovas Algirdas Brazauskas, jis buvo pagrindinis šventinių konservatoriaus atakų objektas. Pamenu, kad prieš keletą metų būdamas istorinėje Seimo salėje, turėjau progą pasiklausyti V. Landsbergio puolimo prieš politinį varžovą, palikusį jį su nosimi prezidento rinkimų varžybose, kalbos. Kalba buvo ilga ir auklėjamoji, kaip ir visos V. Landsbergio kalbos. Konservatorius turėjo omenyje, kad šiandien – visi didvyriai, o kai reikėjo kovoti, kai kurie buvo mažai drąsūs, balansavo į dvi puses.
– Taip, taip pat buvo laikai, kai vieni sėdėjo sovietų lageriuose, o kiti tuo metu suviliodavo jų žmonas, – iš karto „Sąjūdžio“ lyderiui atkirto Vytenis Andriukaitis, po jo išėjęs į tribūną. Pasikeitimo „mandagumo“ frazėmis nustebinti užsienio šalių ambasadoriai (pakviesti į iškilmingą Seimo posėdį) nelabai pagavo mintį, bet „saviems“, susipažinusiems su Lietuvos realijomis, aliuzijos buvo net labai akivaizdžios.
Šį seną incidentą su patriarchu pagrindiniame vaidmenyje priminiau todėl, kad jis man iškilo atmintyje po šiųmetės senstančio buvusio „S“ lyderio kalbos.
Šių metų kalboje jis nenustebino iš esmės niekuo. Pradžioje labai nuspėjamai įkando Rusijai, kurios Kaliningrado sritį pavadino „laikinai užgrobta Europos teritorija“. Laimei, karo Kremliui nepaskelbė, tačiau pakilimą pajuto. Jis pradėjo mokyti Seimo pirmininkę, kaip padaryti tvarką su lenkais, kad šie sėdėtų tyliai ir neteiktų įstatymų projektų, jo nuomone, keliančių grėsmę valstybės pamatams. Be abejo, kalba buvo apie tautinių mažumų įstatymą ir viešą mažumų kalbos naudojimą jų kompaktiškai gyvenamoje teritorijoje. Tai V. Landsbergis koalicijos partneriams griežtai uždraudė daryti, nors 1991 m. asmeniškai aprobavo. Bet dabar nustojo save apgaudinėti ir gąsdina Lietuvoje negirdėtais kataklizmais, jeigu 1991 m. sprendimas būtų atkurtas.
Ir jeigu tik akimirkai, tik visiškai hipotetiškai pripažintume, kad tiesa yra ta, jog viešas Vilniaus krašto lenkų gimtosios kalbos šalia lietuvių kalbos naudojimas išstumtų iš šių teritorijų „valstybinę kalbą“, taip pat ir pačią „valstybę“, apie ką ilgai ir nuobodžiai iš sakyklos kalbėjo V. Landsbergis, mes turėtume neišvengiamai prieiti prie išvados, kad tautinės valstybės Europoje yra „sukiurdytos“ kaip olandų sūris eksteritoriniais rajonais, kuriuose nutraukiama tos valstybės teisinė jurisdikcija, nes mažumos ten viešai naudoja savo gimtąją kalbą.
Absurdas kubu. Tačiau tokie absurdai yra skelbiami per valstybines šventes iš pagrindinės valstybės tribūnos asmens, kuris sau priskiria neklystančių pranašysčių teisę, moko tautą ir nukreipia ją. Nereikia nė sakyti, kad toks visuomenės nuomonės prieš kitų tautybių piliečius formavimas priveda prie gilių nesutarimų toje visuomenėje, kursto nepasitikėjimą, įtarumą ir abipusį priešiškumą. Jei Europos Parlamente, kur sėdi ir pats V. Landsbergis, arba bet kurioje kitoje Europos valstybėje koks nors politikas pradėtų skelbti panašias erezijas, kaltinančias tautines mažumas nelojalumu tik todėl, kad jos nori naudoti savo gimtąją kalbą, – būtų tikriausiai su gailesčiu pripažinta, kad jis išėjo iš orbitos, o parlamento narių kėdės ištuštėtų nepriklausomai nuo to, ar jose sėdėjo kairysis, ar dešinysis parlamentaras. Pas mus tai pavyko tik LLRA nariams.
Kuo senesnis tampa buvęs „S“ vadas, tuo dažniau juokina, klaidina, gąsdina. Išlieja tulžį ant tų, kuriuos jis pasirinko įsivaizduojamo pavojaus objektu. O visa tauta turi to klausytis...
Tadeuš Andžejevski
