Dalis Lietuvos vaikų dėl negalios mokosi atskirti nuo savo bendraamžių, nuo įprasto mokymosi proceso ir bendravimo bei savęs realizavimo bendruomenėje. Tai – diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimas, kurį įvardija ir Jungtinės Tautos.

Atrodo, yra šimtai būdų būti nelaimingam Lietuvoje, tačiau pirmasis jų – nedidelės pajamos. Jei uždirbi „minimumą“, vadinasi, valgai tik nukainotus maisto produktus, nuolat esi piktas, kasdien nuo ryto iki vakaro keiksnoji valdžią ir socialiniuose tinkluose skundiesi, kad „nebeįmanoma gyventi gaunant tiek mažai“.

„Ar gali jauni žmonės geriau išmokti gyventi, nei iškart pradėdami gyvenimo eksperimentą?“, – veikale „Voldenas“ prieš pusantro šimtmečio metų rašė amerikiečių rašytojas, filosofas ir humanistas Henry David Thoreau, kurio pastebėjimai išlieka aktualūs iki šiol, ypač kalbant apie kreivaračiame vežime nudundėjusią ar tebedundančią Lietuvos aukštojo mokslo reformos idėją.

Nesukite galvos dėl to, ko Jūsų vaikas išmoks mokykloje. Nes svarbiausia ne tai, ką jis ten sužino.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijai pavyksta įtikinti kolegas politikus, kad efektyviausia šeimos stiprinimo, emigracijos ir demografinio nuosmukio stabdymo priemonė yra taip vadinami „vaiko pinigai“. Didėja šalininkų gretos, manančių, kad ne kažkoks mistinis 200 eurų PNPD (papildomas neapmokestinamas pajamų dydis, kuris po atskaitymų tampa 12 eurų), bet konkreti suma, 120 eurų kas mėnesį kiekvienam vaikui yra reali parama visoms šeimoms ir sprendimas orientuotas į ateitį.

Kaip kažkada „Maximoje“ Rygoje sugriuvo stogas, taip dabar griūva jų rinkodaros strategijos. Staiga, žaibiškai ir be galo nesėkmingai.

Nebuvo nė vienu balsu pasipriešinta, kai Seime buvo balsuojama dėl pasiūlymo panaikinti Seimo nario Gintaro Steponavičiaus imunitetą. 109 parlamentarai balsavo už tai, kad dėl politinės korupcijos įtariamas kolega parlamentaras būtų atiduotas į prokuratūros rankas.

Lietuvoje smurtas prieš vaikus klesti viešais, kruvinais ir netgi mirtinais pavyzdžiais. Dažnai įprasta sakyti, kad tokie vaikai – nukentėję, sugniuždyti ir emociškai bei fiziškai suluošinti – yra nemylimi. Bet kodėl nemylimais dažniausiai vadiname būtent skriaudžiamus mažuosius? Jūs tik paklauskite prieš savo vaikus smurtaujančių tėvų, ką šie jaučiam savo atžaloms? Visi, garantuoju, atsakys, kad begalinę meilę. Kumščiai pakyla kaip tik „norint gero“ – paauklėti, savaip „patobulinti“ vaiką, išmušti iš jo ydas, kaprizus, tinginystę ar atsikalbinėjimus.

Šiandien Seimas priėmė nutarimą „Dėl demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo“. Prieš priėmimą įvyko diskusija, kurioje kalbėjo ir Rita Tamašunienė. Žemiau pateikiamas politikės pasisakymas.

Jau tapo įprasta, kad balandžio pradžioje valdžia pateikia mums staigmeną: Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. „Staigmeną“, nes niekad negali žinoti, kaip būsime nustebinti. Nuo kitų metų siūlau ataskaitą skelbti balandžio 1-ąją: tai neabejotinai geriausia data pristatyti tokį „rimtą“ dokumentą.