Darbo rinka – lyg išspaustas apelsinas?

2018-11-09, 13:04
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
„Swedbank" vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė „Swedbank" vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė „Swedbank“ nuotr.

Šiuo metu Lietuvos darbo rinka primena spaudžiamą apelsiną. Kai atrodo, jog liko tik sausa žievė, stipriau paspaudus, ji dar padovanoja kelis lašus sulčių. Pirmuosius tris šių metų ketvirčius, nepaisant sparčiai mažėjusio darbingo amžiaus šalies gyventojų skaičiaus, užimtųjų skaičius Lietuvoje didėjo. Tačiau darbuotojų pasiūla senka ir kyla klausimas  kiek ilgai dar galėsime spausti šį apelsiną. Kiek potencialo dar yra Lietuvos darbo rinkoje?

Nepaisant pastaruoju metu augusio užimtųjų skaičiaus, darbuotojų trūkumas šalyje ir toliau didėja. Trečiąjį ketvirtį registruotų laisvų darbo vietų skaičius buvo gerokai didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tuo tarpu Europos Komisijos skelbiami įmonių apklausos rezultatai rodo, kad vis didesnei daliai paslaugų, pramonės ir statybos srityse veikiančioms įmonėms darbuotojų trūkumas tampa veiksniu, ribojančiu veiklą.

Darbo rinka tampa vis ankštesnė, ir tai grasina tapti pagrindiniu ekonomikos augimą ribojančiu veiksniu. Visgi nepanaudoto potencialo darbo rinkoje dar šiek tiek yra, tačiau tam, kad jis sumažintų augančią įtampą darbo rinkoje, reikia gerokai modernesnės „sulčiaspaudės", kitaip sakant, struktūrinių reformų.

Trečiąjį šių metų ketvirtį šalyje vis dar buvo daugiau nei 86 tūkstančiai bedarbių, tad erdvės mažinti bedarbių skaičių, ypač struktūrinių, dar šiek tiek yra. Daugiausia erdvės tam yra mažesniuose miestuose bei kaimiškose vietovėse. Pavyzdžiui, kaimiškose vietovėse jaunimo ir 55-64 metų gyventojų nedarbas vis dar siekia dviženklius skaičius.

Tiesa, situacija didžiuosiuose miestuose yra skirtinga - ten potencialo nedarbo mažėjimui beveik nėra likę. Pernai sostinėje nedarbo lygis siekė tik 3,1 proc. ir jau buvo mažesnis nei 2007 metais. Tikėtina, jog ekonominė veikla ateityje ir toliau bus linkusi koncentruotis didžiuosiuose miestuose, tad siekiant spręsti nedarbo šalies regionuose problemą ir sumažinti darbo rinkos įtampą pagrindiniuose šalies ekonomikos centruose būtinas didesnis šalies gyventojų mobilumas bei efektyvesnė susisiekimo sistema.

Tačiau struktūrinis nedarbas apima ne tik tuos asmenis, kurie negali rasti darbo dėl savo gyvenamosios vietos, bet ir tuos, kurie neturi ar stokoja rinkai tinkamų kompetencijų ir įgūdžių. Gyventojų, įgijusių aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, nedarbo lygis jau yra kone pasiekęs 2007 m. žemumas, tačiau tarp turinčiųjų žemesnį išsilavinimą jis dar yra maždaug dvigubai didesnis nei prieš ekonomikos krizę. Iš viso tokie asmenys sudaro 83 proc. visų šalies bedarbių.

Tai nereiškia, jog šie gyventojai turi būtinai siekti aukštojo ar aukštesniojo išsilavinimo, tačiau tai rodo, jog šiems asmenims stinga darbo rinkoje reikalingų įgūdžių. Šiai situacijai pakeisti yra būtinos efektyvios perkvalifikavimo programos, orientuotos į rinkoje paklausių profesijų mokymą. Taip pat reikalingas aktyvesnis ir pačių darbdavių įsitraukimas į reikiamos patirties ir žinių stokojančių potencialių darbuotojų mokymą.

Didesnis darbo jėgos aktyvumas prisidėtų prie darbuotojų pasiūlos augimo ir sušvelnintų neigiamą mažėjančio darbingo amžiaus gyventojų poveikį darbo rinkai. Pirmąjį šių metų pusmetį šalyje aktyvūs buvo, tai yra, dirbo arba darbo ieškojo, 76,5 proc. 15-64 m. amžiaus gyventojai. Tai yra beveik 10 procentinių punktų daugiau nei 2007 m., be to, pagal šį rodiklį lenkiame ir ES vidurkį.

Visgi darbo jėgos aktyvumo augimui erdvės dar yra. Pavyzdžiui, Švedijoje, Nyderlanduose ir Danijoje šis rodiklis siekia apie 80 procentų. ES lygiu ypač atsiliekame pagal jaunimo aktyvumą. Pavyzdžiui, tik 58,5 proc. 20-24 metų šalies gyventojų dirba arba ieško darbo, kai Švedijoje ir Danijoje tai daro 72 proc., o Estijoje net 78 proc. tokio amžiaus jaunuolių. Menkas jaunuolių aktyvumas darbo rinkoje yra susijęs su ilgiau nei daugelyje Vakarų Europos universitetų trunkančiomis bakalauro ir magistro studijomis. Siekiant padidinti jaunuolių įsitraukimą į darbo rinką, būtų naudinga trumpinti studijų trukmę.

Nemažai potencialo galima matyti ir didinant neįgaliųjų bei vyresnio amžiaus gyventojų, ypač jau sulaukusių pensinio amžiaus, aktyvumą. Lietuvoje pirmąjį šių metų pusmetį apie 16 proc. 65-74 m. gyventojų dirbo ar ieškojo darbo, kai tuo metu Estijoje šis rodiklis siekė net 27 proc. Pensinė sistema, kuri motyvuotų gyventojus, jei leidžia sveikata, kuo ilgiau likti darbo rinkoje bei draugiškos darbo aplinkos vyresnio amžiaus darbuotojams ir neįgaliesiems kūrimas galėtų prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo.

Ilgėjant šalies gyventojų gyvenimo trukmei, reiktų imti svarstyti ir pensinio amžiaus ilginimo galimybes. 65 metų pensinis amžius buvo nustatytas dar XIX a., kai tokio amžiaus mažai kas sulaukdavo, o šiuo metu 65 metų sulaukęs lietuvis dar gali vidutiniškai gyventi daugiau nei 17 metų. Sprendimas pensinį amžių susieti su tikėtina gyvenimo trukme būtų naudingas ne tik šalies darbo rinkai bei ekonomikos augimui, bet ir sušvelnintų dėl gyventojų senėjimo šalies pensijų sistemai tenkančius iššūkius.

„Swedbank" vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė

Komentuoti

 

 

Vieta Jūsų REKLAMAI
300x100px
Vieta Jūsų REKLAMAI
300x250px
Lietuva 24Litwa 24Литва 24Lithuania 24