Kovo pabaigoje JAV ilgalaikių ir trumpojo laikotarpio obligacijų pajamingumo skirtumas pirmą kartą nuo 2007 m. tapo neigiamas – paprastai tokia situacija laikoma išankstiniu JAV recesijos ženklu. Tuo pat metu saugiomis laikomų Vokietijos 10 m. trukmės obligacijų pajamingumas pirmą kartą po trejų metų atsidūrė neigiamoje zonoje – kitaip sakant, investuotojai sutinka sumokėti už tai, kad paskolintų Vokietijos vyriausybei. Gali būti, kad pasaulio ekonomika susiduria tik su laikinais sunkumais ir atslūgusios rizikos suteiks ekonomikos augimui naują impulsą. Tačiau jei pasaulio ekonomikoje iš tiesų ima tvenktis debesys, ar nebus taip, kad Lietuva pasitiks juos vėl kiauru stogu?
Lietuvos ekonomika kol kas stebina atsparumu. Apdirbamosios gamybos, eksporto bei mažmeninės prekybos apimtis ir toliau sparčiai auga, įmonių ir vartotojų lūkesčiai tebėra ypač dideli. Vis dėlto viešose diskusijose pasigirsta ir nerimo gaidelių – baiminamasi, kad, pasaulio ekonomikai vis labiau šlubuojant, maža ir atvira Lietuvos ekonomika taip pat neišvengs kluptelėjimo. Nerimas yra suprantamas, nes praėjusios krizės prisiminimai dar gyvi daugelio lietuvių ir šalies verslo atstovų atmintyje. 2009 m. BVP smuko 15 proc., atlyginimai sumažėjo, sumenkus mokestinėms pajamoms valstybei teko mažinti kai kurių sričių finansavimą, didinti mokesčių tarifus, per šalį nusirito įmonių bankroto banga, nedarbui kitais metais šoktelėjus iki 18 proc., daugybė žmonių išvyko ieškoti geresnio gyvenimo svetur.
Žvelgiant šiandienos akimis, akivaizdu, kad anuomet Lietuva pasaulinę krizę pasitiko kiauru stogu. Ekonomika buvo perkaitusi, buvo susiformavę dideli ekonominiai disbalansai, būsto rinkoje buvo išsipūtęs didelis kainų burbulas, o valstybės ir verslo finansiniai rezervai buvo per menki sukrėtimui atlaikyti. Visa tai sustiprino užklupusios pasaulinės krizės neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai. Vis dėlto situacija šiandien yra iš esmės kitokia nei prieš dešimtmetį. Lietuvos banko ekonomistų skaičiuojamas gamybos atotrūkis rodo, kad šiandien Lietuvos ekonomikos temperatūra, nors ir pakilusi, yra gerokai žemesnė nei 2006–2008 m. Tai, kad šiandien ekonomika auga tvaresniu tempu, rodo ir infliacija, nedaug viršijanti 2 proc. Palyginkime, 2006–2008 m. vidutinė infliacija Lietuvoje siekė apie 7 proc. Tiesa, pastaraisiais metais paslaugų infliacija yra didesnė nei bendroji infliacija ir tai signalizuoja apie padidėjusį spaudimą vartotojų kainų augimui dėl spartaus atlyginimų augimo.
Didėjantis gamybos atotrūkis sudaro sąlygas formuotis ekonomikos disbalansams – jų jau randasi darbo rinkoje, tačiau kitose srityse dar nedaug. Einamoji ir prekybos sąskaitos, kitaip nei per ankstesnį pakilimą, yra subalansuotos – tai rodo, kad Lietuvos vartojimas neviršija galimybių, o eksportas tebėra konkurencingas. Būsto kainos auga lėčiau nei darbo užmokestis, o būsto įperkamumas istoriškai aukštas. Gyventojų ir įmonių įsiskolinimo lygis yra žemesnis nei prieš krizę ir jos metu, be to, jau keletą metų jis yra stabilus. Kredito augimas yra labiau subalansuotas, prie to prisidėjo bankų išmoktos krizės pamokos bei Lietuvos banko įgyvendintos makroprudencinės politikos priemonės. Būtina paminėti, kad fiskaliniai disbalansai taip pat yra sumažėję – tai labiausiai nulėmė fiskalinės drausmės taisyklių sugriežtinimas.
Vis dėlto yra aspektų, kurie gali didinti Lietuvos ekonomikos pažeidžiamumą. Nors šalies eksportas per pastarąjį dešimtmetį tapo gerokai labiau diversifikuotas ir tai didina šalies eksportuotojų galimybes atremti lokalų užsienio paklausos sukrėtimą, išaugęs šalies atvirumas (2007 m. šalies eksportas sudarė apie 50 %, o 2018 m. – jau daugiau kaip 80 % BVP) prisideda prie didesnio ekonomikos pažeidžiamumo dėl plataus masto augimo sulėtėjimo pagrindinėse eksporto rinkose. Be to, ekonomikos pažeidžiamumą gali didinti išaugusi sektorių, labiau priklausomų nuo tarptautinės ekonomikos ciklo svyravimų, pavyzdžiui, transporto ir saugojimo, reikšmė. 2017 m. vykdant šią veiklą buvo sukurta daugiau kaip 12 proc. pridėtinės vertės (pagal šį rodiklį Lietuva pirmauja ES), prieš dešimtmetį – mažiau nei 10 proc. Šio sektoriaus ateičiai Lietuvoje iššūkių kelia ir griežtėjantis ES reguliavimas.
Prie viešųjų finansų pažeidžiamumo gali prisidėti ir per dešimtmetį nuo 14 iki maždaug 34 proc. BVP išaugusi vadžios sektoriaus skola. Nors ji vis dar yra viena mažiausių ES, prasidėjus ekonomikos sunkmečiui didesnė skola gali prisidėti prie didesnio finansų rinkų nerimo ir valstybės skolinimosi kaina gali išaugti. Tačiau svarbu tai, kad euro įvedimas panaikino iki tol egzistavusią valiutos devalvavimo riziką, tad skolinimosi kaina greičiausiai nepasiektų per ankstesnę krizę regėtų aukštumų. Be to, nors valstybės iki šiol sukaupti rezervai greičiausiai nebūtų pakankami didesniam sukrėtimui atremti, būtina paminėti, kad būdama euro zonos nare Lietuva šiandien turi galimybę pasinaudoti papildomomis priemonėmis, galinčiomis užtikrinti finansinį ir ekonominį šalies stabilumą. Pavyzdžiui, vyriausybė gali gauti pigių paskolų iš Europos stabilumo mechanizmo ar net pasinaudoti ECB intervencijos galimybe, o komercinių bankų likvidumui palaikyti gali būti pasitelkta atitinkama Eurosistemos likvidumo paramos sistema ir panašiai.
Vis dėlto, nors Lietuva ir turi gana gerą „draudimo polisą“ (euro zonos institucinius saugiklius), ji privalo rūpintis savojo stogo tvirtumu. Svarbu užtikrinti, kad ekonomikos temperatūra toliau nekiltų ir nesiformuotų disbalansai, vykdyti atsakingą fiskalinę politiką ir kaupti finansinę atsargą. Svarbu tvirtinti ir ekonomikos pamatus, didinant tiek privačiojo, tiek viešojo sektoriaus investicijų našumą, investuojant į pažangesnes ar aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias technologijas, gerinant švietimo kokybę, ryžtingai sprendžiant darbuotojų trūkumo problemą. Nes tik kokybiškai pastatytas visas namas galės atlaikyti ateities audras.
Laura Galdikienė, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė
