Lietuva per penkiolika metų narystės Europos Sąjungoje (ES) laikotarpį padarė įspūdingą ekonominę pažangą. Išaugo gyventojų pajamos, sumažėjo gyventojų, patiriančių materialinį nepriteklių dalis, Lietuvos ekonomika tapo gerokai modernesnė. Įvertinti ir pasidžiaugti laimėjimais būtina, tačiau, švenčiant narystės jubiliejų, kaip niekada svarbu sutelkti dėmesį į ateitį ir priimti ryžtingus ekonominės politikos sprendimus. Tolesnės šalies ekonominės perspektyvos daugiausia priklausys nuo pažangos įgyvendinant penkis esminius darbus.

Didžiųjų pasaulio ekonomikų duomenys ir toliau nuvilia, tarptautinės institucijos mažina pasaulio ekonomikos augimo prognozes, o pagrindiniai centriniai bankai atsisako galimybių šiemet didinti palūkanas.

Retas politikas ryžtųsi ginčytis, jog pernelyg didelis darbo bei kapitalo apmokestinimas, perteklinis darbo santykių reguliavimas, didelė biurokratija, aukštas korupcijos lygis yra rimti barjerai siekiant pritraukti užsienio investicijų. Tačiau pro politikos formuotojų akis neretai prasprūsta kitas ypač svarbus aspektas, į kurį taip pat atsižvelgia investuotojai – visuomenės tolerancija ir pagarba žmogaus teisėms. Tolerancijos visuomenėje stoka gali ne tik pakišti koją siekiant užsienio investicijų, bet ir riboti šalies galimybes pritraukti bei išlaikyti talentus, kurių šiandien Lietuvoje vis labiau trūksta.

Šiuo metu Lietuvos darbo rinka primena spaudžiamą apelsiną. Kai atrodo, jog liko tik sausa žievė, stipriau paspaudus, ji dar padovanoja kelis lašus sulčių. Pirmuosius tris šių metų ketvirčius, nepaisant sparčiai mažėjusio darbingo amžiaus šalies gyventojų skaičiaus, užimtųjų skaičius Lietuvoje didėjo. Tačiau darbuotojų pasiūla senka ir kyla klausimas  kiek ilgai dar galėsime spausti šį apelsiną. Kiek potencialo dar yra Lietuvos darbo rinkoje?