Galbūt daugelis skaitytojų, ypač jei jų amžius leidžia prisiminti buvusią sistemą, pamena seną anekdotą, tuo metu buvusį sovietų estrados hitu. Vienas populiariausių tų laikų humoristų pasakojo istoriją apie provincijos menininką, kuriam vietinė kompanija už savo produktų – „špingaletų – reklamą televizijoje žadėjo didelius pinigus.

Mane apstulbino, kodėl niūrusis pagarsėjusio „Naktinių mokesčių perversmo“ simbolis Andrius Kubilius šiuose rinkimuose kandidatuoja Šalčininkų-Vilniaus apygardoje. Kodėl konservatoriai kaip kandį ant grilio į šią prarastą poziciją meta savo parlamento frakcijos vadovą, nors yra žinoma, kad jis sudegs, geriausiu atveju paerzinęs Vilniaus krašto rinkėjus?

Kuo labiau įsibėgėja rinkimų į Seimą kampanija, tuo blogiau yra su sostinės konservatorių ir liberalų koalicija. Koalicijos „partneriai“ kimba vieni kitiems į švarkų atlapus, kaltindami vieni kitus, kad savivaldybės pinigus ir užimamas pareigas naudoja savo partijų rinkimų kampanijai. Jeigu ir toliau tai vyks, galima bus iškelti klausimą, ar sostinės koalicija išsilaikys iki rinkimų.

Antrojo pasaulinio karo metu vienas amerikiečių generolas teisingai pastebėjo, kad „daug geriau yra švaistyti šaudmenis, nei žmogaus gyvenimą“. Kalbant apie Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, tinka šios išmintingos sentencijos parafrazė: „Yra žymiai geriau eikvoti mokesčių mokėtojų pinigus, nei... na, kaip aukščiau išdėstyta.“

Likus mėnesiui iki rinkimų konservatoriai, kurių paramos reitingai toli gražu nedžiugina, paskelbė savo šešėlių kabinetą. Jame ankšta nuo pažįstamų veidų.

Mokyklas reikėtų uždaryti.

Didžiausios pasaulio kompanijos savo darbuotojams suteikia galimybę dirbti iš namų, programuotojai nė neatsikėlę iš lovos išmaniųjų įrenginių pagalba kuria stulbinančias inovacijas; disertacijos, magistro darbai parašomi taip pat namuose, tačiau vargšams mokiniams tam, kad sužinotų, kiek yra 2+2, dar vis tenka kasdien priešaušriu atsikelti ir kulniuoti į mokyklą.

Prezidentas Andrzej Duda liepą Varšuvoje vykusio NATO viršūnių susitikimo metu demonstratyviai vengė dvišalio susitikimo su Prezidente Dalia Grybauskaite, nors proga buvo puiki. Lyg ir smulkmena, tačiau aiškiai atspindinti Lenkijos ir Lietuvos santykių būklę praėjus 25 metams, kai Varšuva pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Dešimt metų pagyvenus už šalies ribų, man vis sunkiau perprasti ne tik politinę, bet ir Lietuvos visuomenės realybę.

Jau kelerius metus skaitau kai kurių kalbininkais, tautininkais, lingvistais, istorikais ar kitokiais žinovais save laikančių žmonių straipsnius apie tai, kokią žalą kalbai, žmogui, lietuviškumui, visai šaliai ir tautai turėtų raidės „w“ vartojimas lietuvių kalboje.

Turėtume didžiuotis Prezidente Dalia Grybauskaite, NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje metu kaip šunis išvijusia Rusijos televizijos žurnalistus, besistengiančius gauti iš jos interviu. Vokiečių žurnalistams davė. Turiu omenyje ne tik interviu, bet, visų pirma, pavyzdį, kaip reikia ruoštis galimam karui su Rusija ir paranojiku jos prezidentu.