Bet ar kartais pagalvojate, jog pirkti išties nėra ką? Kad problema – ne pinigai, o tie niekam tikę, nereikalingi daiktai, kuriuos mums siūlo rinka ir kurie iš tiesų niekada negalėtų suteikti jokių pozityvių emocijų?
Paanalizuokime konkrečiai. Pavyzdžiui, įsigeidžiu nusipirkti automobilį. Manau, kad jį turėdama jausiuosi kur kas geriau: nereikės per lietų maknoti į stotelę, stumdytis autobuse, galėsiu drauges kavos nusivežti ir šiaip po įstabiuosius Druskininkus grožėdamasi ratais važinėti. Ir štai ką man siūlo skelbimai: penkiolikos metų senumo „Volkswagen Passat“ – 2890 eurų. Čia juk visi keturi vidutiniai lietuvio mėnesiniai atlyginimai! Ar kas nors gali būti pasiryžęs keturis mėnesius nevalgyti, nemokėti mokesčių, nepirkti skalbimo miltelių ir dantų pastos vien tam, kad važinėtų penkiolikos metų senumo „Volkswagen Passat“? Tikrai ne aš. Ačiū, judame toliau.
Jei jau ne automobilis, tada gerai, reikia dairytis smulkesnių pirkinių. Norėčiau naujų drabužių. Artėja vasara, bus progų pasipuošti: universiteto baigimas, gimtadieniai, šventės gamtoje. Deja, šioje srityje visi daiktai man – kone vien nusivylimas. Plačios, bulvių maišus primenančios palaidinės, tokie sudriskę džinsai, kad jau ir nebeaišku, medžiagos juose daugiau ar skylių, vulgarios tinklinės pėdkelnės, su kuriomis gal ir tiktų kabaretą šokti, bet tikrai ne diplomą atsiimti... Rimtai, tiesiog nėra ko nusitverti.
Toliau – telefonas. Čia kalbėti ir analizuoti nelabai yra ką. Išmaniojo įrenginio visai nenoriu, daiktai man nuolat krenta iš rankų, todėl, jei įsigyčiau kokį madingą „iPhone“, greitai paversčiau jį sueižėjusio stiklo krūva. Be to, šiuolaikiniai telefonai, primenantys milžino techniką, mano miniatiūriniams piršteliams tiesiog per dideli.
Kiti dalykai: nagų, plaukų, blakstienų priauginimai man irgi nereikalingi. Visus šiuos atributus turiu puikiausius ir natūralius. Tiesa, kažkada buvau apsiklijavusi kone viskuo, kas netikra, bet ilgainiui supratau, kad visa tai – tikras šlamštas, tiesiog labai brangus šlamštas, sakau iš patirties.
Didžioji mano aistra ir mėgstamiausi pirkiniai – knygos. Labai mėgstu skaityti. Imu leidinius iš bibliotekos, dažnai įsigyju knygynuose ir internetu. Bet čia vėl bėda – pirkti nebėra ką, nes skaitau taip sparčiai, jog detektyvinių ir kriminalinių istorijų tiesiog nebespėjama leisti. Seilėti meilės romanai tikrai ne man, nemėgstu ir pompastiškų knygų apie tai, kaip būti pozityviam ir raumeningam, todėl vėlgi – kas geriausia, jau nupirkta, beliko šlamštas, ir iš knygyno išeinu tuščiomis rankomis.
Dar vienas svarbus dalykas – studijos. Kadangi valstybė finansavo ištisus septynerius mano metus universitete, daugiau nemokamo mokslo tikėtis nebegaliu. Bet apie dar vieną magistro diplomą vis tiek nepaliaujamai galvoju. Komunikacijos mokslai? Tarptautiniai santykiai ir diplomatija? Prašom, tik pirmiau – 4524 eurai. Nauda? Abejotina, nes nesu girdėjusi, kad tiems, kurie turi du magistro diplomus, labai jau sekasi darbo rinkoje, staiga ima žirti premijos bei skiriami paaukštinimai. Vadinasi, vėl – tuščia investicija, tiesiog nebeverta.
Gerai, žiūrėkime plačiau. Esu jauna, svetimame kampe nuolat nesiglausiu, nuoma irgi negali būti ilgalaikis sprendimas. Reikia nuosavo būsto! Druskininkai, 1969 metų statybos namas, du kambariai, niekuo neypatingas rajonas, konteineriai ir automobilių stovėjimo aikštelė po langais – 52 tūkstančiai eurų! Butai naujos statybos namuose, jau kiek labiau padailinti bei pablizginti, kainuoja ir po 180 tūkstančių eurų. Irgi ne, ačiū, neseniai mačiau, kad ant vieno tokio prašmatnaus namo keroja pelėsiai. Nors gal, kai sumoki 180 tūkstančius eurų, jų jau nebematai. Per ašaras.
Išvada? Pirkti nėra ką, taupyklė lieka sveika.
Gintarė Pugačiauskaitė
