- Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi yra tapęs antrą kartą: ėjo šias pareigas 1997-2001 metais ir šiuo metu - nuo 2015 metų. Kelios kunigų laidos išėjo iš po jo tėviškų sparnų. O kaip gimė pašaukimas kunigystei Jums, Kunige, ar šeima turėjo įtakos?

Augau katalikiškoje šeimoje, tačiau mano artimieji įtakos mano gyvenimo kelio pasirinkimui neturėjo. Lemiamą vaidmenį suvaidino kaimo, kuriame augau, klebonas - kun. Karlas Genau, įkalbėjęs mamą išsiųsti mane mokytis į gimnaziją. Sakė, kad su mano gabumais galiu padaryti kai ką daugiau nei tik ūkininkauti kaime. Pasakė tuomet tėvams: „Iš jūsų sūnaus Bažnyčiai bus arba didelė nauda, arba didelė žala.“ Klebonas tuomet padėjo mūsų šeimai finansiškai remdamas mano mokslus. Gimnazija buvo įsikūrusi Heiligenstadte ir dar iki šeštojo dešimtmečio buvo katalikiška. Dėstė joje seserys vienuolės. Man mokantis mokykloje, šiame mieste dirbo du jauni ambicingi kunigai - Georg Sterzinski, vėliau tapęs kardinolu, Berlyno arkivyskupijos arkivyskupu metropolitu, ir kun. Joachim Meisner, vėlesnysis kardinolas ir Kelno arkivyskupijos arkivyskupas metropolitas. Religiją mums, gimnazistams, dėstė kun. J. Meisneir. Į užsiėmimus eidavome į bažnyčią, nes komunistinės šalies, kokia anuo metu buvo Rytų Vokietija, bažnyčiose, nebuvo nė kalbos, kad vaikai būtų auklėjami krikščioniška dvasia. Prisimenu, kad po pirmos religijos pamokos priėjau prie kunigo ir pasakiau: „Kunige, nepykite, bet mano kaimo klebonas įdomiau pasakoja nei jūs - gimnazistams.“

- Baigus gimnaziją atėjo laikas rinktis studijų kryptį. Ne iš karto ryžotės teologijos studijoms…

Mokykloje buvo labai geri rusų, lotynų ir anglų kalbų mokytojai. Jų dėka ryžausi rinktis studijas ir profesiją - užsienio kalbų mokytojas. Kunigas J. Meisner tuomet supyko ir pasakė man, kad mūsų komunistinėje šalyje katalikas negali dirbti mokytoju. Aš tuomet su juo nesutikau. Studijų metais susidūręs su pedagoginiu darbu Vokietijos mokykloje supratau, kad jis buvo teisus… Dar atlikdamas praktikas suvokiau, kad negaliu dirbti aplinkoje, kur taip stipriai įsišaknijusi komunistinė ideologija. Tuomet panorau mestu mokslus ir stoti į seminariją.

- Tačiau pakeitėte, Kunige, nuomonę ir nutarėte baigti studijas?

Leipcigo Švč. Mergelės Marijos akademinę bažnyčią globojo kunigai iš Šv. Pilypo Nerio Oratorijos. Jų ganytojiškas darbas padarė man didžiulį įspūdį. Galima sakyti, kad šioje parapijoje gavau savo „antrąjį krikštą“. Priėmęs sprendimą keisti studijas, nuvykau į Erfurtą pas garsųjį Biblijos žinovą kun. prof. Hainsą Šuermaną (Heinz Schuermann). Tai jis paragino mane tęsti studijas ir net pradėti dirbti pagal profesiją. Pasakė tuomet: „Nesijaudinkite, jei Dievas jus pašaukia, tai Jis ras būdą, kad būtumėte tarp dvasininkų“. Esu jam labai dėkingas už šį patarimą. Taip įgijau daugiau patirties tikėjimo kelyje. Po slavistikos studijų metus dirbau mokytoju paprastoje mokykloje. Vienas mano mokinys, su kuriuo palaikau ryšį iki šiol, yra Saksonijos-Anhalto žemės premjeras Reineris Heiselofas (Reiner Haseloff). Po metų darbo parašiau regiono švietimo biurui, kad nesutinku su komunistinės mokyklos auklėjimo tikslu: nebuvau auklėjamas tokia dvasia ir pats taip neauklėsiu jaunimo.

- Esate baigęs slavistikos studijas. Tuomet išmokote ir lenkų kalbą?

Slavistikos studijos Rytų Vokietijoje - tai buvo tik rusų filologija. Lenkų kalbos mokiausi kursuose: kai pradėjome buvo mūsų 10, o baigė tik 2. O lietuvių kalbos mokiausi jau kiek vėliau: kai būdamas kunigas susidraugavau su žmonėmis iš Lietuvos.

- Vadinasi, Dievas rado būdą turėti jauną Fišerį tarp dvasininkų?

Taip. Įstojau į Pilypo Nerio Oratoriją, po metų noviciato pradėjau teologijos studijas Erfurto kunigų seminarijoje, jas baigiau 1976 metais ir po dvejų metų gavau kunigystės šventimus. Nebuvau vyskupijos kunigas, todėl nebuvau davęs paklusnumo įžadų vyskupui, o tik savo vyresniajam. Įdomu, kad po pusantrų metų pats tapau vyresniuoju. Vadinasi, paklusnumo įžadus daviau pats sau… Ir, tikiuosi, kad likau sau ištikimas. Kita įdomi to laikotarpio detalė, - mano primicijų paveikslėlio istorija. Jo šūkiu pasirinkau Evangelijos pagal Šv. Joną fragmentą: „Tiesa jus išlaisvins.“ (J 8,32). Pusę metų laukiau, kol komunistinė valdžia leido išspausdinti paveikslėlius su tokiu tekstu.

- Kokie buvo pirmieji ganytojiško darbo metai?

Įstojus į Šv. Pilypo Nerio Oratoriją, lenkų kalbos man labai prireikė, nes šioje parapijoje Lepicige ilgus metus veikė aktyvi lenkakalbių tikinčiųjų bendruomenė. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo Mišios ten būdavo laikomos lenkų kalba. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose atvyko dirbti daug žmonių iš Lenkijos. Pradėdamas ganytojišką darbą parapijoje tik aš galėjau sakyti pamokslus lenkų kalba. Po kurio laiko atvyko kunigų iš Lenkijos, o tarp jų kun. Viktoras Skvorcas (Wiktor Skworc), dabartinis Katovicų arkivyskupijos arkivyskupas metropolitas.

Po kunigystės šventimų dirbau kaip vaikų, vėliau jaunimo ganytojas - ir mūsų parapijos, ir viso Leipcigo dekanato. Tai buvo tuomet, kai vyko aštri konfrontacija tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos. Šalies teritorijoje buvo dislokuojamos raketos - grėsė karinis konfliktas. Tada ir mūsų parapijoje buvo įkurta už taiką besimeldžiančių krikščionių judėjimo „Pax Christi“ sekcija. Tuomet oficiali Katalikų bažnyčios Vokietijoje pozicija buvo nesikišti į politiką. Kai taika, žmogaus teisėmis ir gamtos apsauga besirūpinantis judėjimas kūrėsi Rytų Vokietijoje, prie jo prisijungė 150 evangelikų grupių ir tik 2 katalikų. Tik kun. Volfgangas Lukhauptas (Wolfgang Luckhaupt), buvęs vyskupo Otono Spuelbeko (Otton Spuelbeck) Drezdene ir aš - Leipcige suorganizavome maldos bendruomenes. Buvome vieninteliai, kurie tame dalyvavo.

- Nuo pat pradžių buvote aršus komunistinės ideologijos priešininkas. Vėliau įsitraukėte į paramą buvusio sovietinio Vidurio ir Rytų Europos bloko šalims. Kaip Jūsų gyvenimo kelyje atsirado Lietuva?

Mūsų akademinė bendruomenė Leipcige organizuodavo vasaros susitikimus studentams katalikams iš Vidurio ir Rytų Europos. 1970 metais pirmą kartą mus aplankė Leonas Petravičius - puikus germanistas ir vertėjas. Tai nuo draugystės su juo prasidėjo mano draugystė su Lietuva ir lietuviais. Tuomet ir išmokau lietuvių kalbą. O pirmą savo kontaktą su šia šalimi turėjau ne per Bažnyčią, o per meną. Leonas supažindino mane su Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos bendruomene.

O į Lietuvą mane atvedė labdaringos akcijos. Sužinojęs, kad Vilniuje steigiama valgykla benamiams „Betanija“, Vokietijoje surengiau akciją „Dešimt pietų už dvi markes“. Už surinktus pinigus planavau nusipirkti maisto ir atvežti jo į Lietuvą. Tačiau mano sesuo atkalbėjo mane nuo šios idėjos: „Esi tipiškas kunigas, - pasakė. - Juk tavo bulvių ir makaronų Lietuvoje nereikia. Jiems ten reikia pinigų“. Rinkome pinigus, kuriuos atvežiau tuometiniam Vilniaus arkivyskupui metropolitui, kardinolui Audriui Juozui Bačkiui. Pastarasis, sužinojęs, kad esu apgynęs teologijos doktoratą, pasiūlė man dėstyti seminarijoje. Atvykdavau pas alumnus su paskaitomis, kurį laiką dėsčiau tuometiniame Pedagoginiame universitete.

- Kai pirmą kartą tapote seminarijos rektoriumi, vyko naujo pastato statybos. Kaip prisimenate tuos laikus?

Nesu toks naivus, kad manyčiau, jog paskyrė mane šioms pareigoms vien dėl mano kvalifikacijų. Šias funkcijas man pasiūlė, ko gero, ir dėl to, kad priklausiau Vokietijos katalikų šalpos organizacijos „Renovabis“ fondui.

- Dar dirbdamas Vokietijoje palaikėte ryšius su Katalikų bažnyčios bendruomenėmis kitose sovietų bloko šalyse.

Svarbiu įvykiu tapo krikščioniškų bažnyčių atstovų susitikimas 1989 metais Bazelyje. Rytų Vokietijos vyskupų konferencijos buvau deleguotas į konferenciją rengiančią grupę. Man tai buvo įdomi patirtis, nes pirmą kartą galėjau išvykti į Vakarus. Tuomet susitiko žmonės, kuriems rūpėjo Bažnyčios ateitis. Turėjau kontaktų su pogrindyje veikusia Bažnyčia Čekijoje, o ypač - su dabartiniu vyskupu - tuomet dar kunigu - Vaclavu Maly. Jį irgi kvietėme į Bazelį, tačiau komunistinė Čekoslovakijos valdžia nedavė leidimo išvykti.

Suvažiavimo metu slapta suorganizavau visų delegatų ir Rytų Europos šalių atstovų susirinkimą. Jame dalyvavo krikščioniškų bažnyčių iš visų Vidurio ir Rytų Europos šalių delegacijos. Susitikimas vyko slaptai, o pokalbiai jame buvo labai atviri. Pavyzdžiui, čekų grupės delegatai atvirai sakė, kurie iš jų bendradarbiauja su KGB, ir šie buvo išprašyti iš susitikimo. Buvo aštri priešprieša Sovietų Sąjungos šalių grupėse. Įdomu, kad lietuviai tuomet pabrėždavo, kad jie yra oficiali Lietuvos, o ne TSRS delegacija. Jų pavyzdžiu pasekė latviai ir estai, kurie paprašė, kad ant informacinių kortelių būtų parašyta Latvija ir Estija. Jau tuomet galima buvo suprasti, kad šiose trijose Baltijos šalyse kažkas vyksta…

Parengėme ir oficialų protestą Čekoslovakijos vyriausybei, kad ši neleido išvykti kun. V?clavui Mal?, o vietoj jo atsiuntė su saugumu bendradarbiavusį kunigą.

- Kas atstovavo Lietuvai?

Tarp delegatų buvo sesuo Nijolė Sadūnaitė, kun. Vaclovas Aliulis, Petras Kimbrys, Vytautas Ališauskas… Įdomu, kad kai kurie abejojo, ar reikia siųsti protesto notą Čekoslovakijai. Tuomet atsistojo Petras Kimbrys ir Vytautas Ališauskas ir drąsiai pasiūlė: „Jei jūs bijote, tai mes parašysime tą protestą mūsų vardu“. Protestas buvo viešai perskaitytas per vieną iš susitikimų Bazelyje. Šis įvykis, nors apie jį mažai žinoma, turėjo įtakos tolesnei Europos istorijai. Svarbu buvo tai, kad delegacijos iš už geležinės uždangos esančių šalių galėjo susitikti, sužinoti, kuo gyvena Bažnyčia Vakaruose. Ir visiems buvo aišku, kad kiekvienas nori to paties: komunizmo baigties.

- Mes dažnai mėgstame pasiskųsti Vakarais, neva iš ten atėjo tiek blogų dalykų. Koks Jūsų įspūdis?

Ir katalikų, ir evangelikų bažnyčia Rytų Vokietijoje veikė dėl iš Vakarų ateinančios materialinės ir dvasinės pagalbos. Dažnai kunigai iš Vakarų Vokietijos atvykdavo į Rytų Vokietiją. Aš pats asmeniškai esu dėkingas už šią paramą. Vokietijoje yra 34 mln. katalikų ir 34 mln. protestantų. Dabar yra jau ir 5 mln. musulmonų, ir vis daugiau ateistų, o ypač - rytuose. Apibūdinčiau tai taip: Rytų Vokietijoje ateizmas yra nuogas, o Vakarų - tautiniais drabužiais. Labai didelė ir turtinga tradicija, kuri apsiriboja formomis ir papročiais, o turinys apeinamas.

- Ar Lietuvoje nėra panašiai?

Pastebėjau, kad kai kurie žmonės tapatina katalikybę su tradicijomis: esu katalikas, todėl per Kūčių vakarienę privalau suvalgyti tam tikrus patiekalus; arba per Velykas - marginti kiaušinius. O kai paklausi jų apie tikėjimo turinį, tik nežymi dalis žino teisingą atsakymą. Pastebėjau, kad ir Lenkijoje pamažu vyksta panašūs procesai. Lietuvoje iš pradžių dirbau dvikalbėse parapijose. Man visada atrodo, kad tikėjimo perdavimas lenkų šeimose funkcionuoja geriau nei lietuvių. Galbūt taip yra dėl to, kad socialinės struktūros lenkų šeimose stipresnės nei lietuvių.

- Išleidote kelias kunigų kartas. Ar skiriasi dešimtojo dešimtmečio jaunimas nuo to, kuris pradeda studijas seminarijoje dabar?

Džiaugiuosi, kad bent dalis tų, kurie mano laikais baigė seminariją, suprato, ko norėjau ir ko mokiau. Kad yra atsidavę tikintiesiems ir suvokia, kad yra pašaukti Dievo liaudžiai, o ne sau. Džiaugiuosi, kai matau didelį jaunų kunigų atsidavimą, kurie dirba su žmonėmis, padeda jiems. Nepakanka žmonėms kalbėti apie meilę ir gailestingumą, būtina praktikuoti šias dorybes. Kunigo darbo įrankiu negali būti rodomasis pirštas ir tikinčiųjų skubinimas ką nors nuolat daryti. Kunigas privalo pats būti pavyzdys.

Jaunimas skiriasi visų pirma tuo, kad anais laikais tai buvo vyresni žmonės. Po komunizmo laikų, kai negalėjo būti seminarijoje, jiems pagaliau atsivėrė durys į dvasinio ugdymo pasaulį… Dabar yra jaunesni, tačiau ir tuomet, ir dabar, tik pusė jų baigia mokslus.

- Palietėte skaudžią pašaukimų nebuvimo problemą… Nuo ko tai priklauso?

Esu tikras, kad nėra pašaukimų nebuvimo problemos, o kunigų gyvenimo būdo. Labai daug priklauso nuo to, koks kunigas yra parapijoje. Ar jis yra atsidavęs ir savo siela ir širdimis atsiduodantis kunigas, ar tik bažnytinis valdininkas. Svarbu, kad klebonija būtų atviri namai: tai negali būti tvirtovė, kur slepiasi kunigas, o atviri namai visiems. Yra parapijų, kur bent kas antrus metus yra pašaukimas, o yra tokių, kur jau daugelį metų nėra nė vieno kandidato į seminariją. Yra du svarbūs elementai: pirmasis - šeima, antrasis - kunigo pavyzdys.

- Kaip atrodo Šv. Pilypo Nerio Oratorijos gyvenimas Vilniuje?

Džiaugiuosi, kad tą dieną, kai vėl tapau seminarijos rektoriumi, į mane kreipėsi Vilniaus arkivyskupijos kunigai su prašymu įstoti į Oratoriją. Jau yra noviciate. Neseniai dar vienas parašė prašymą prisijungti prie mūsų bendruomenės. Susitinkame antradieniais bendrai maldai ir adoracijai. O po to, jau antrus metus, skaitome Šventąjį Raštą, Evangeliją pagal šv. Luką. Dalijamės taip pat tuo, kuo Dievo Žodis palietė kiekvieną iš mūsų asmeniškai. Šiuo metu mūsų Oratorijoje, kuri yra Antakalnyje, kitoje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pusėje, yra du kunigai steigėjai, du naujokai ir du kandidatai.

Man įstojus į Oratoriją mūsų vyresnysis buvo žinomas teologas, Biblijos žinovas. Ir kiekvienąkart, kai parašydavo naują knygą, iš pradžių duodavo ją perskaityti mūsų virėjai ir sekretorei, kad moterys pabrėžtų tai, ko nesupranta. Manė ir mūsų to mokė, kad Dievo Žodžio skelbimas turi būti aiškus visiems.

Šventojo Rašto skaitymas ir nuolatinė malda - tai svarbiausi dalykai krikščionio gyvenime, kurie leidžia jam dvasiškai tobulėti. Malda turi labai stiprią galią… Linkėčiau kiekvienam, kad patirtų, kokia galia slypi maldoje.

Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis