Važiuodami autobusu, eidami gatve, sėdėdami ant suoliuko, savo darbo vietoje, gerdami kavą, valgydami, vesdamiesi vaiką iš darželio, kirsdami pėsčiųjų perėją, laukdami troleibuso, bibliotekoje. Net kino teatre, beprasidedant filmui. Net tada, kai lakuojate klientei nagus. Ir būtinai tada, kai vairuojate.

Niekaip nepaliaujate.

Telefonas prie ausies. Krutančios lūpos. Juokas. Gestai. Žodžiai.

Aš viską apie Jus žinau.

Ką valgėte, ką šiandieną veikėte, ką pirksite parduotuvėje, kokia bjauri yra Jūsų kaimynė, koks nepakenčiamai priekabus viršininkas, kurį mėnesį skrisite atostogauti į Turkiją, kada bus Jūsų vestuvės, kiek mokėjote už šukuoseną, kokią diagnozę nustatė gydytojas, ką sapnavote.

Girdžiu, kaip meluojate, apkalbinėjate, susibarate. Bet vis tiek ir toliau kalbate. Jei vienas pašnekovas buvo blogas, piktas ar nepasiekiamas, tuoj renkate kito numerį. Guodžiatės. Skundžiatės. Net ausis užkaista.

Kalbate telefonu, kai iš tiesų turite girdėti, ką sako šalia einantis ir Jūsų ranką nerimastingai gniaužiantis vaikas.

Kalbate, kai lyja, sninga, kelią apgaubia tamsa, bet laikyti telefoną Jums vis tiek svarbiau nei vairą, kalbate, kol galiausiai esate pasmerkti tapti tik skaičiuku eismo nelaimių statistikoje.

Kalbate ir nematote praeinančių draugų, žydinčių gėlių, per greitai atvažiuojančių dviratininkų, nematote, kad atrodote visiškai kvailai, garsiai viešoje vietoje šaukdami į ragelį trikdančius, per daug asmeniškus arba visiškai bereikšmius dalykus.

Kalbate bibliotekoje, knygyne, laukdami poliklinikoje, auditorijoje prieš egzaminą, kai taip gyvybiškai, tiesiog nenusakomai norisi tylos, savų minčių, susikaupimo.

Kalbate, nors į Jus jau ima krypti akys, kai visi troleibuso keleiviai gręžiojasi ir dirsčioja. Bet vis tiek kalbate. Gi čia ne Jūs esate problema. Juk tikrai, kam gali trukdyti paprasčiausias pokalbis telefonu? Taigi kalbate dar garsiau ir ilgiau, nėra čia ko paisyti kitų.

Kalbate ir kalbate, vairuojate ir kalbate, kol galiausiai sustabdo policininkas. O ko jam čia prikibti dėl tokio menkniekio? Imate piktintis. Tegul gaudo rimtus nusikaltėlius! Ištrūkę iš policijos nagų, tuoj skambinate mamai, tėčiui, draugei, kaimynei ir skundžiatės Lietuvos policijos niekadėjais.

Skambinate ir įsivaizduojate, kad kiekvienas Jūsų judesys toks svarbus, kad būtinai turite apie tai nuolat kažkam raportuoti: „taip, aš ką tik išėjau iš parduotuvės“, „jau nupirkau tos žuvies, dar buvo nuolaida“, „pagaliau sėdžiu autobuse“, „va jau važiuoju“, „šiandien sutikau Onutę“, „prisikasiau bulvių“...

Šitaip ir eina gyvenimas, kol Jūsų vis kalbate.

Ką galiu dar pasakyti? Nieko. Tikiuosi, man neskambinsite.

Gintarė Pugačiauskaitė