Tikite jais? Aš – nelabai. Nes pagal statistiką „Farai“ yra viena geriausiai žiūrimų laidų, skaičiuojanti jau 15-tą (!!!) sezoną.
Niekas nežiūri, bet štai kokie skaičiai. Keista, ar ne?
Tai štai aš imsiu ir prisipažinsiu: man labai patinka „Farai“. Žiūriu kiekvieną savaitę. Ir ne, aš nei kiek nejuokauju.
Televizorius man šiaip nė nereikalingas, į kitas laidas dėmesio nekreipiu, bet kai rodo „Farus“, man tai yra šventė.
Kodėl?
Nes ten rodo mus, pačiais blogiausiais gyvenimo etapais, gėdingiausiomis akimirkomis. Neblaivius, piktus, nesuvaldžiusius automobilių, išsigandusius, besikeikiančius. Sakote, Jums toli iki to? O aš manau, kad kiekvienas iš mūsų kažkada yra buvęs tarsi eiliniu personažu, rodomu „Faruose“. Visi esame patyrę bent vieną nelaimę: patekę į avariją, tapę muštynių liudininkais, nukentėję nuo vagių, užlieję kaimynų butą vandeniu, bėgę nuo gaisro, sulaukę sukčių skambučio ar šiaip prisidirbę...
Ir nors girdėjau sakant, kad „Faruose“ rodo tik niekam tikusius alkoholikus, nusikaltėlius ar šiaip nevykėlius, su tuo nesutinku. Reikia žvelgti visai iš kitos pusės. Man regis, „Farai“ kaip tik primena, kada reikia nuspausti stabdžius, kad netaptum vienu iš tų gėdingų tipažų, matomų laidose. Nes kartais mus nuo jų skiria tik krislas atsakomybės, vienas lemtingas sprendimas ir stiklas gėrimo...
Visi mes esame turėję vienokių ar kitokių pražūtingų pagundų, bet tiesiog joms nepasidavėme, pasidavėme tik kai kurioms arba paprasčiausiai niekas apie jas nesužinojo. O „Farai“ atskleidžia, kad galėjo būti ir kitaip... Todėl galime pasidžiaugti, kad kažkada nesuklydome ir pasižadėti sau, kad ateityje būsime atsargesni. Daug atsargesni. Nes „Farai“ rodo ne vien bjaurius blogiečius, kuriems segami antrankiai, bet ir gerus žmones, kuriems kartais siaubingai nepasiseka.
Dar viena priežastis, dėl kurios vertinu „Farus“, yra tai, kad ši laida veikia kaip žemės trauka: neleidžia pernelyg atitolti nuo realybės, pririša prie kasdienybės ir rodo tikruosius veidus.
Nes... na, pripažinkime, kartais gerokai koktu žiūrėti į kokią nors visuomet dailiai pasipuošusią, aukštakulniais avinčią serialų Marimar, laukiančią Chuano Antonijaus, kuris štai netrukus vešis ją vakarieniauti, apipils žiedais ir meilės prisipažinimais...
Ir ne vien tai. Šiais laikais, klestint socialinei medijai, kasdien matome tiek nudailintų kadrų: rožinių kavos puodelių, pūkuotų kačiukų, meno šedevrus primenančių patiekalų lėkščių, ilgų blakstienų, dar ilgesnių plaukų, laimingų veidų, kad imame manyti, jog gyvename pasakų šalyje, kur viskas spindi ir žėri ryškiausiomis vaivorykštės spalvomis.
Bet būtent „Farai“ labai greit pagydo ir ištraukia iš tos kreivų veidrodžių karalystės, parodydami, kad ne, realybė nei kiek nepasikeitė, ji tokia, kokia ir buvo, čia tik mes išmokome gražiau ir geriau fotografuoti.
„Faruose“ nėra dailių latės stiklinių, profesionalių makiažų, milžiniškų rožių puokščių, deimantinių žiedų ir kitų pasakų namelių. Žmonės ten tokie, kokie yra: pavargę, suprakaitavę, purvini, kartais net – kruvini, nuogi ar pusiau apsirengę, susivėlę, sumišę, liūdni, pikti, šaukiantys, raudonuojantys, grasinantys, besikeikiantys, nusikaltę, susigėdę, prisidirbę, kalti, išsigandę.
Tikri.
Gintarė Pugačiauskaitė
