Būsto prieinamumas tampa vis aktualesne problema mūsų visuomenėje – juo apsirūpinti itin sudėtinga jauniems žmonėms. Galimybės gauti pirmąjį darbą, susirasti naujus namus yra labai svarbios tampant savarankišku suaugusiuoju: jos lemia palankias sąlygas kurti šeimą, partnerystę, susilaukti vaikų. Tačiau, demografinės krizės kontekste, Lietuvoje jauni žmonės yra linkę atidėlioti svarbiausius gyvenimo įvykius: išėjimą iš tėvų namų, santuoką, partnerystę bei vaikų gimimą.

Jaunimui, ieškančiam būsto, daugiausia sunkumų kyla dėl jo prieinamumo, didelių nuomos ar išlaikymo kaštų, nepalankių įsigijimo sąlygų. Taip pat – dėl to, kad bankai kelia aukštus reikalavimus paskolų gavėjams, arba tiesiog todėl, kad neretai nepavyksta rasti tinkamo ar kokybiško būsto. Tarp svarbiausių problemų įvardijama ir stigmatizacija, juntama dėl galimybės gauti socialinį būstą. Labiausiai pažeidžiami šiais atžvilgiais yra Pietų, Rytų ir Vidurio Europos jaunuoliai, tarp jų – ir Lietuvos.

Išsamiau ši situacija buvo išnagrinėta moksliniame tyrime, kurį atliko VDU mokslininkai: išanalizavome jaunimo apsirūpinimo būstu situaciją liberalios būsto politikos sąlygomis Lietuvoje, atskleidėme šios politikos ribotumą jaunų žmonių atžvilgiu ir būsto stygiaus mastus. Atlikome originalų empirinį tyrimą, kurio metu buvo apklausta 1,2 tūkst. 18–35 m. amžiaus žmonių.

Pasiliekančių tėvų namuose – vis daugiau

Apžvelgiant jaunimo savarankiško gyvenimo tendencijas Europoje, ES statistika apie pajamas ir gyvenimo sąlygas rodo, jog skirtingose šalyse ir regionuose jaunuoliai tėvų namus palieka labai skirtingu laiku. Tačiau verta pažymėti, jog visoje Europos Sąjungoje beveik pusė (46 proc.) 25–34 m. amžiaus asmenų vis dar gyvena su tėvais.

Palyginimas atskleidė didelius skirtumus tarp Rytų bei Vidurio, Pietų ir Vakarų Europos šalių. Tradiciškai vėlyvas išėjimas iš tėvų namų buvo ir yra būdingas žemyno pietų jaunimui. Tai nulemta daugybės įvairių veiksnių, kultūrinių tradicijų, šeimos modelio ir neabejotinai jaunimui nepalankios situacijos būsto rinkose – didelių nuomos ir įsigijimo kainų, menkos nuomos rinkos ir t. t.

Paminėtina, kad pastaruoju metu šios tendencijos vis dažniau pastebimos ir kitose Europos šalyse. Didžiausia dalis 25–34 m. asmenų, gyvenančių su tėvais, yra Rytų ir Vidurio (Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje) bei Pietų Europos šalyse (Maltoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje), o mažiausia – socialdemokratinio gerovės valstybės modelio valstybėse (Suomijoje, Švedijoje, Danijoje).

Būstai labiausiai brango Vidurio ir Rytų Europoje

Per pastarąjį dešimtmetį būsto rinkoje įvyko didelių pokyčių, kurie pirmiausia lėmė suprastėjusias sąlygas jauniems asmenims įsigyti būstą. Tai – išaugusios įsigijimo ir nuomos kainos, kurios prieš 2008 m. krizinį laikotarpį pasiekė rekordinį lygmenį, taip pat paskolų sąlygos, įmokų dydis ir kiti rodikliai, dėl kurių būstas yra neprieinamas tik pradėjusiems dirbti po studijų ar mokyklos baigimo.

Pasibaigus krizei, būsto kainos ir vėl pastebimai auga. 2016 metais ES-28 rinkose jo kainos išaugo labiausiai nuo pat krizės pradžios. Pagal ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenis, lyginant 2016 ir 2017 metų pirmuosius ketvirčius, būsto kainų indeksu matuojamos kainos euro zonoje išaugo 4,1 proc., tuo tarpu visoje ES – 4,7 proc.

Be to, tendencijos ES šalyse yra ženkliai skirtingos – „Eurostat“ duomenimis, būstai labiausiai brango Rytų ir Vidurio Europoje: Čekijoje (11,0 proc.), Vengrijoje (9,7 proc.) ir Lietuvoje (9,5 proc.). Stabiliausios kainos išliko Italijoje – ten jos padidėjo vos 0,1 proc.

Jaunimo savarankiškumą ir savarankišką apsigyvenimą neabejotinai nulemia sėkmė darbo rinkoje. Per pastaruosius keletą dešimtmečių jaunuolių perėjimas iš švietimo sistemos į darbo rinką pailgėjo ir tapo sunkiau prognozuojamas. Šiuo atžvilgiu jauni žmonės sudaro socialinės rizikos grupę. Jie ilgiau mokosi, vėliau įsilieja į darbo rinką bei tampa savarankiškais. Be to, vis ilgiau užtrunka stabilaus darbo paieškos.

Būsto politikoje jaunimas – ne prioritetas

Apsirūpinimo būstu kontekste jaunimas naudojasi keliomis pagrindinėmis strategijomis: gyvena su tėvais, nuomojasi arba įsigyja nuosavą būstą. Tik labai nedidelė dalis jų Lietuvoje gali įsigyti būstą sumokėję iš karto visą rinkos kainą – didžioji dalis perka su paskola.

Galimybes įsigyti būstą ar išsimokėti būsto paskolą gana nepalankiai vertina daugelis apklaustųjų. Net 95 proc. jų pritarė nuomonei, kad jaunam asmeniui išsimokėti tokią paskolą yra pakankamai sunku. Panašiai galvoja ir gaunantieji vidutines pajamas: 90 procentų respondentų pritarė, kad gaunant vidutines pajamas paskolą išsimokėti taip pat pakankamai sunku.

Būsto politikoje jaunimas nėra prioritetinė grupė. Tačiau neseniai šioje srityje valdininkai ėmėsi reikšmingų pastangų – labai svarbu paminėti nuo rugsėjo 1 d. įsigaliojusį Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymą Lietuvos regionuose, kuris leis jaunoms šeimoms gauti subsidiją, skirtą pirmojo šeimos būsto kredito daliai apmokėti arba pradiniam įnašui padengti.

Įdomu pastebėti, kad tyrime dalyvavęs jaunimas pasisako už svaresnį valstybės vaidmenį būsto politikoje. Net 65,4 proc. tyrime dalyvavusių respondentų pritarė nuomonei, kad bankai labiau reguliuoja apsirūpinimą būstu nei valstybė, ir tik kiek mažiau nei trečdalis (28,7 proc.) sutiko, kad valstybė apskritai neturėtų kištis į apsirūpinimo būstu klausimus, nes tai paties žmogaus asmeninė atsakomybė.

VDU mokslininkų projektą „Jaunimo apsirūpinimas būstu: procesai, problemos ir jų sprendimo būdai Lietuvoje (JABS)“ finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal nacionalinę mokslo programą „Gerovės visuomenė“. Projektą įgyvendino VDU Sociologijos katedra ir Socialinių tyrimų centras.

Rūta Brazienė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių tyrimų centras