Pačioje filmo pradžioje, pilkame, bespalviame chaose, blogiukams turguje vidury dienos pyškinant ginklais ir moteriai šaukiant rusiškai, pristatoma, jog taip vaizduojamas... Vilnius! Tikrai, ne aš pati sugalvojau ar nugirdau, yra užrašas ekrano apačioje, labai aiškus, be jokių dviprasmybių.

Netikite? Pasižiūrėkite patys – tokios yra pačios pirmos veiksmo komedijos (!!!) „Šnipas, kuris mane išdūrė“ (kai kur verčiama „Šnipas, kuris mane apgavo“, angliškai – „The Spy Who Dumped Me“) minutės. Manau, lengvai rasite šį filmą kur nors internete. Pamatyti užteks pirmuosius kadrus ir viskas bus aišku, toliau žiūrėti nereikia.

Pabrėžtina, kad sukurta bei į didžiuosius ekranus komedija paleista šiais metais, o ne kokiais gūdžiais Sovietų Sąjungos laikais! Šį „šedevrą“ rodė ir Lietuvos kino teatruose, ir plačiajame pasaulyje. Visai neseniai, dar vasarą. Tai bent gera reprezentacija sostinei, tiesa?

Ant prekystalių sugulę seni rakandai, iš katilų virstantys garai, kuriuose burbuliuoja neaiškus maistas, liūdnų veidų žmonės, susivėlusi nepilnametė mergaitė, beviltiškai, bet kokia kaina siekianti įsiūlyti savo prekes. Jokių spalvų, vien kokti desperacija – tai, mielieji, filme pristatomas sostinės turgus. Šiuolaikinis. Filmas nėra istorinis, dar kartą primenu.

Turgus, suskirstytas kažkokiomis keistomis grotomis, primenantis kalėjimą ar tvartą.

Turgus, kuriame net nesuprasi, kuo prekiaujama: daiktai tokie seni ir apgailėtini, kad man sunku ir suvokti, kur juos filmo kūrėjai galėjo rasti.

Žmonės turguje: banditai, rusiškai kalbanti senė be dantų, nuvargusi mergaitė.

Už turgaus ribų – šiukšlių maišai, konteineriai, aprašinėtos sienos.

Esminis Vilniuje įvykstantis įvykis – turguje vidury baltos dienos įvyksta muštynės, susišaudymas, kažkas kažką gaudo, moteris fone rėkia rusiškai.

Veiksmas nutrūksta, persikeliama į Los Andželą, Ameriką, o ten jau – spalvos, gražios moterys ir visa kita, apie ką mes savo nudrengtame Vilniuje nei pasvajoti negalime...

Visų blogiausia, kad tų, kurie pamatė ne tikrąją mūsų sostinę savo akimis, o tą baisiąją, vaizduojamą filme, yra labai daug. Filmo „The Spy Who Dumped Me“ pristatomasis filmukas (turiu omenyje treilerį „YouTube“ svetainėje) peržiūrėtas 8,4 milijonus kartų. Vilniaus kaip G taško reklama toli gražu nebuvo tiek žiūrima, o jau kaip visi dėl to sujudo.

Vasarą, vaikščiodama po žydinčią sostinę, ne kartą mačiau filmo „Šnipas, kuris mane išdūrė“ reklaminius skelbimus. Nė nenumaniau tada, kokia bjauri žaizda slypėjo po tuo blizgančiu plakatu.

Turbūt kartais čia ir yra bėda – gyvendami savo burbule, nematome, kaip į mus žiūri kiti.

Bet dabar aš aiškiai pamačiau, kaip tie kiti mato Vilnių. Ir dar vadina tai komedija.

Gintarė Pugačiauskaitė