Bioekonomikos ir agroverslų plėtra bei auganti biomasės paklausa – ženklai, kad žemės ūkio krypties universitetinį išsilavinimą įgijusių specialistų poreikis Lietuvos darbo rinkoje ateityje tik augs. Darbdaviai jau muša pavojaus varpą, jog jiems gyvybiškai stinga kvalifikuotų agro profesionalų.

Jau prieš kurį laiką viešojoje erdvėje buvo iškelta idėja, kad galbūt mokyklose reikėtų apsaugos darbuotojų. Man, tuo metu gyvenančiai provincijoje, tai buvo nesuvokiama: kam tie tamsiai apsitaisę vyrai, niūriai stūksantys šešėliuotuose mokyklos koridoriaus kampuose? Vaikai bijos ir nusijuokti, ir judresnius žaidimus pažaisti. Ne, maniau, užteks piktų mokytojų ir jų kontrolės. Juk tai įstaiga, kurioje mokosi vaikai, dievaži, kam juos šitaip bauginti!

Praėjusių metų pabaigoje pasaulio ekonomika sušlubavo. Pasaulio finansų rinkos pasivažinėjo linksmaisiais kalneliais, Italija patyrė recesiją, o Vokietija to išvengė per plauką. Viena vertus, tai vyksta dėl ekonomikos ciklo brandos, ir tokio sulėtėjimo buvo laukiama. Tačiau šiuo metu ekonominiams įvykiams daug įtakos turi baimės ir lūkesčiai dėl kelių ypatingai svarbių politinių įvykių. Jų atomazga turėtų paaiškėti jau kovo mėnesį, ir tai gali nulemti, kokie bus šie ir ateinantys metai.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) neseniai paskelbė šių metų didžiausių grėsmių sveikatai sąrašą. Į jį, be klimato kaitos, ŽIV, mikrobų atsparumo antibiotikams, patenka ir priešinimasis skiepams.

Nepasitikėjimas turimomis finansinėmis žiniomis nemažą dalį mūsų šalies gyventojų nevalingai skatina svarbius sprendimus nusižiūrėti net ir nuo kaimynų. Paradoksalu, tačiau jei kiekvienas savo finansų planavimui skirtume bent tiek laiko ir pastangų, kiek naujo automobilio pirkimui, ateityje savo gyvenime galėtume tikėtis kur kas daugiau stabilumo.

Mūsų visuomenėje vaikystę įprasta perdėtai idealizuoti. Gimei, kiek paaugai, ir štai, stebuklas prasideda: lakstai sau krykštaudamas, žaidi, valgai ledus, išdykauji su draugais, mėgaujiesi artimųjų apkabinimais, augini šunis, žuvytes, žiurkėną, su tėčiu eini žvejoti, su mama kepi pyragus, žiūri filmukus.

Pagal dabartinius tempus, per artimiausius kelis dešimtmečius Lietuva gali tapti greičiausiai senstančia šalimi visoje Europoje. Emigracija, žemas gimstamumas ir kitos demografinės raidos problemos paskatino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkus ieškoti sprendimų, bendradarbiaujant su ekspertais iš kaimyninių šalių, kovojančių su tais pačiais iššūkiais – tik visai kitokiame politiniame ir socialiniame kontekste.

Kokia turėtų būti šiandieninė Lietuvos mokykla? Šis klausimas tampa ypač aktualus šiomis dienomis, kada bandoma diskutuoti dėl bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo turinio atnaujinimo. Švietimo politikos formuotojai teigia, kad mūsų valstybės moksleiviai prastai atrodo tarptautiniuose testuose, todėl reikia tobulinti sritis, kurios tais testais matuojamos. Moksleiviai tuo tarpu sako, kad norėtų mokytis to, kas aktualu kasdieniniame gyvenime ir pravers ateities darbe. Aukštosios ir profesinės mokyklos gi aiškina, kad didelė dalis moksleivių ateina nepasirengę studijoms. Visiems šiems mąstymams bendras siekis sudėtingą ugdymo turinio problemą susiaurinti iki utilitaristinio supratimo.

Gniuždančiai slogi nuotaika apima apžiūrinėjant spaudos lentynas parduotuvėje. Tie patys žurnalai juose dulksta po 2, net 3 mėnesius! Čia toks naujų laikų sumanymas – kai anksčiau spauda buvo priemonė, iš kurios pirmiausia sužinodavome visas naujienas, dabar ji velkasi atsilikusi, užsnūdusi, leisgyvė, mirštanti.

Šiemet Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) mini atkūrimo 30-metį: 1989 m. balandį priimta deklaracija, kurioje įvardyta, jog universitetas turi vadovautis institucinės autonomijos, akademinės laisvės, bendruomeniškumo ir kitais principais, užtikrinančiais profesoriams ir studentams „sąžinės ir pasaulėžiūros laisvę“. Deja, šiandien šiuos principus Lietuvos valdžia yra pamiršusi – stumiamos reformos, kurios konjunktūriškai vadinamos universitetų tinklo optimizavimu, tačiau iš tiesų yra strategiškai neapmąstytos.