Koks tas suvokimas ir kodėl jis mane taip stebina? Na, atvirai kalbant, žmonės nelaiko savęs aplinkos dalimi arba to nesuvokia, „nesuveda“. Jie gamtą nuo savęs atplėšia, pastato sieną ir padalina pasaulį yra dvi dalis: „aš“ (aš kaip žmogus, individas asmenybė, kūnas ir siela) ir aplinka.

Ir tuomet man kyla klausimas: kas lėmė tokį suvokimo pasikeitimą? Kodėl žmogus suvokia save kaip atskirą nuo aplinkos objektą, jei jis yra aplinkos dalis? Žmogus be jį supančio pasaulio nėra galimas, bet aplinka (primenu, žodį „aplinka“ vartoju kaip sinonimą gamtai) be žmogaus galima.

Įsivaizduojant tam tikrą hierarchiją, visa Žemė (joje esanti gamta) yra didesnis vienetas nei žmogus, kadangi žmogus yra priklausomas nuo gamtos. Nėra gamtos, vadinasi, nėra ir žmogaus. Gamta valdo žmogų, bet jokiu būdu ne atvirkščiai. Čia galima įžvelgti žmogaus menkumą, tačiau tai aš rekomenduoju traktuoti šiek tiek kitaip. Tai yra žmogaus priklausomybė nuo gamtos. Tam tikras pavaldumas.

Tinkamai atliekant savo pareigas pavaldumas gamtai nebus sankcija arba bet kokia kita prasme varžanti aplinkybė. Pavaldumas yra suvokimas, kad nuo kažko priklausome ir turime vykdyti (nevykdyti) tam tikras sąlygas, norint užtikrinti tinkamą ir palankų santykį, gyvenimą, tvarką.

Pavaldumas būdingas bet kokiai sistemai: teisiniams, šeimos, darbo santykiams ir t.t. Jis būtinas palaikyti esamą sistemos tvarką, stabilumą, veiksmingumą.

Tačiau kas atsitiko su žmogaus ir gamtos santykiais? Kodėl žmogus nustojo laikytis (ar išvis kada nors laikėsi?) savo pareigų šiuose santykiuose?

Na, pagrindinė priežastis (plačiąja prasme) – ego.

Žmogaus suvokimas ateina per priešingybės, jam reikia turėti ne tik tikrąjį (gerąjį „aš“), bet blogąjį „aš“ – ego. Tam tikra prasme ego nėra blogas, nes tinkamai naudojantis jis padeda. Nepaisant to, ego blogas, nes yra kontrastas tikrajai (gerajai) žmogaus prigimčiai.

Žmogus save suvokia tik matydamas kontrastą ir nesibaigiančią kovą savo paties viduje. Gerasis „aš“ ir ego (blogasis „aš“) konkuruodami formuoja suvokimą apie mus pačius ir visa, kas mus supa.

Problema atsiranda tuomet, kai žmogus nebepalaiko harmonijos tarp gerojo savęs ir ego, todėl leidžia pastarajam įsigalėti.

Šiuo konkrečiu atveju įsigalėjęs ego leidžia mums manyti, kad mes esame visatos centras ir gamta tarnauja mums. Ir taip, ji duoda absoliučiai viską, ko žmogui reikia, tačiau reikia sugrįžti prie žmogaus ir gamtos hierarchijos, kurioje tvirtinu, kad žmogus priklauso būtent nuo gamtos.

Ir tokiu atveju įvyksta tikrovės ir mūsų fantazijos, kurią sukūrė ego, kolizija. Gyvendami fantazijoje prieštaraujame realiai egzistuojančiai, racionaliai tvarkai ir todėl tampame griaunamąja jėga. Ir nesvarbu, kiek tai bandytume neigti paveikti ego. Tai vis tiek teliks tuo, kas neatspindi realybės.

Nėra „aš“ ir gamta kaip atskiras darinys. Yra tik „aš“ ir gamta kaip visuma. O kadangi esame to visumoje, tai darydami įtaką (kenkdami) aplinkai, darome įtaką ir patys sau. Žmonių priimtos veiksmų pasekmės atsisuka į juos pačius, ir į visa, kas egzistuoja.

Tik nugriovus pradžioje minėtą sieną tarp žmogaus ir gamtos galima pamatyti tikrovę, o ne galvoje sukurtą fantaziją, kurioje gyventi gali būti patogiau.

Aš jaučiu atsakomybę už savo veiksmus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai veikia mane, kitus žmones ir aplinką. Aš jaučiu pareigą veikti taip, kad būtų kuo geriau ne tik sau, bet ir kitiems. O tai galima pasiekti kaip tik pirmiausiai gera darant sau.

Dėl to aš pasiduodu gamtos galiai prieš mane ir pasirenku gyventi kiek įmanoma labiau laikantis tos tvarkos, kuri veikia tiek mūsų, tiek gamtos labui. Aš sau rūpiu, todėl rūpinuosi ir tuo, kieno dalimi esu.

Rūpintis gamta, vadinasi, rūpintis savimi, žmonėmis ir visų ateitimi.

Nerijus Pugačiauskas