Kodėl mes blogai jaučiamės? Kodėl esame nepatenkinti? Nuolatiniai pasiteisinimai. Nėra pakankamai pinigų, kažkas kažką blogo pasakė, blogas oras, liūdna, karantinas, bloga valdžia. Savo negebėjimą susikurti norimą, gerą gyvenimą pateisiname ir pačiais kvailiausiais dalykais. Visiškomis smulkmenomis, kurios tvirto žmogaus tikrai nesustabdytų.

Atrodo, kad kiekvienais metais socialiniai tinklai kelia vis daugiau problemų. Susirūpinimas dėl duomenų saugumo, neigiamas psichologinis poveikis ir priklausomybė, nesibaigianti neapykantos kalba internetinėje erdvėje...

Aš aiškiai matau, kad kai kurie iš mūsų vargiai supranta pagarbą, o konkrečiau – pagarbą žmogaus pasirinkimams.

Vartotojiškoje ir materialistiškoje visuomenėje sėkmė paprastai siejama su pinigais.

Vaikystė bei jaunystė yra idealizuojamos. Ir tai blogai.

Mes laukiame paliepimų iš valdžios tarytum patys savarankiškai negalime priimti sprendimų. Mums būtini draudimai, apribojimai, sankcijos, bausmės, paliepimai.

Aš netikiu altruizmu.

Kai žmogus nejaučia prasmės, ar tuomet ji ir visai neegzistuoja? Jei nematau prasmės savo gyvenime, vadinasi, gyvenu beprasmiškai? Neužčiuopiu jos kasdienėje veikloje, darbe, moksluose, tad visa tai irgi neturi prasmės?

Praėjo vieni metai. Metai, kai toliau bėgame nuo tiesos. Bėgame nuo neišvengiamo.

Pasakymas „gyvenimas yra š...“ populiarus tarp silpnavalių žmonių, kurie turi bene viską susikurti norimam gyvenimui, bet paprasčiausiai tingi ir ieško pateisinimo savo pasyvumui bei nori nusimesti atsakomybę dėl savo rigidiško (nelankstaus) mąstymo.