Daugelis vyresnio amžiaus žmonių su tuo nesutiktų, nes jie mano, kad gyvenimas tada buvo geresnis.

Gyvenimas, kuris liko galvoje, buvo gražesnis. Ne realybė, bet perkurti, pagražinti prisiminimai, nostalgija, idealizavimas, atrinkti geriausi momentai, akimirkos.

Nors aš neturiu tokios perspektyvos, kaip už mane dvigubai ar trigubai vyresnis žmogus, vis tiek galiu pakalbėti apie savo patirtį.

Nors aš dar jaunas, pats esu „kaltas“ dėl to paties, t.y. prisiminimų perkūrimo ir praeities idealizavimo.

„Tada buvo geriau. Tada gyvenimas buvo geresnis. Tada buvau laimingesnis, žolė buvo žalesnė, saulė ryškesnė.“

Jei nebūsi dėkingas už šiandieną, už tai, ką turi, kur esi, su kuo esi, geri laikai visada bus tik praeitis.

Gyvenimas niekada nebus geras dabar, jeigu taip manysime.

Savo mąstyseną galime pakeisti. Daugelis mūsų neįvertina dabarties ir nostalgiškai žvelgia į „nuostabią“ praeitį ir „laukia geresnių laikų“, o pesimistai ir tų nelaukia, nes jie patys save pasmerkia būti nelaimingais.

Paklauskite pagyvenusių žmonių, kurių vaikystė buvo sunki. Tų, kurių tėvai vartojo alkoholų, kurie augo skurde, kartais neturėdavo, ko valgyti, nuolatos patyrė patyčias ir t.t. Net ir tokie žmonės primygtinai įsikibę į kelis gražiausius vaikystės momentus, kuriuos nuolatos kartoja galvoje, ilgesingai ir šiltai prisimena.

Mūsų protas yra linkęs užglaistyti tai, kas buvo blogai anksčiau, net pačius skaudžiausius išgyvenimus, kuriuos dažnai sąmoningai nesuvokdami nešamės per visą gyvenimą ir elgiamės vadovaudamiesi jais, neišpildydami savo potencialo.

Paradoksalu, kad prisimenane tik geriausius dalykus, bet viduje paprastai esame prikaupę tiek daug bjaurių dalykų, nuoskaudų, pykčio, atėjusių būtent iš tų senų „gerų“ laikų.

Vienas labai paprastas dalykas, kuris nulemia tai, kad būdami vaikais jaučiamės laimingesni yra tai, kad tada mums mažiau reikėdavo.

Per gyvenimą tampame godūs ir nepasotinami. Vaikystėje džiaugsmo suteikdavo ledų porcija, bėgiojimas basomis pievoje, tiesiog buvimas su šeima ar kiti paprasti dalykai, kurie tikrai džiugindavo ir Jus.

Tačiau suaugę norime kur kas daugiau. Norime namo, buto, tobulos šeimos, artimų draugų rato, kelionių, naujo išmaniojo, naujo automobilio, madingiausių rūbų ir t.t.

Suaugę mes nebemokame džiaugtis mažais dalykais. Dėl to esame ne tokie laimingi.

Nebūtinai gyvenimas pasikeičia į blogąją pusę. Mes pasikeičiame. Problema tampame ir mes patys.

Mes, žmonės, visados mėgstame kaltinti išorę, o tik kritiniu atveju pagaliau atsisukame į save.

Gal aš per daug noriu? Gal aš tapau godus? Gal vaikausi dalykų, kurie suteikia trumpalaikį pasitenkinimą, bet ne tikrąją laimę? Gal aš nesu dėkingas? Gal aš per daug vartotojiškas? Gal jau turiu viską, ko man reikia, tik to neįvertinu? Gal nebemoku džiaugtis?

Apie šiuos klausimus nenorime pagalvoti, nes jų taikiklyje atsirandame mes. Patogiau nuversti atsakomybę kitiems.

Vakarų šalyse mes per daug gerai ir patogiai gyvename. Įtaisome save patogiuose namuose, apsikrauname gražiais daiktais, susikuriame sau maksimalų komfortą ir įsigyvename į tokį nuspėjamą, patogų, nerizikingą gyvenimą.

Tampame pasyvūs. Tampame godūs ir nelaimingi.

Mūsų, kaip vaikų, vertybės ir pasaulėžiūra buvo kitokia, tačiau apie tai kalbėti irgi nepatogu. Daugeliui mūsų nelabai rūpėjo, ar gyvenome dideliuose gražiuose namuose. Nerūpėjo, kad drabužiai jau nudėvėti. Nerūpėjo, „kaip pažiūrės į mus žmonės“.

Nors sakoma, kad su metais žmonės įgyja daugiau išminties, bet man atrodo, kad atvirkščiai – pamirštame, ką reiškia iš tikrųjų gyventi, kas mums svarbiausia, kas suteikia tikrą laimę ir prasmę gyvenime.

Degraduojame. Tampame irzlūs, nepatenkinti, pikti, įsitempę, neišpildę savo potencialo.

Todėl eilinį kartą prašau pirmiausia atsigręžti į save ir paklausti: kur AŠ suklydau? Kur AŠ praradau save? Kodėl taip jaučiuosi? Ką AŠ blogai darau?

Ir galiausiai reikia imtis veiksmų, kurie padėtų po truputį susikurti tą laimingesnį gyvenimą, nes jis neateina tik dėl to, kad norime būti laimingi. Laimingam gyvenimui pasiekti reikia darbo su savimi. Kartais tai reiškia kardinaliai perprogramuoti mąstymą ir pagaliau įvaldyti savo protą.

Kitaip sakant, pagaliau išgydyti save nuo to, kuo patys užteršėme.

Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, ELSA Vilnius direktorius viešiesiems ryšiams, fotografas, apžvalgininkas)