Tiesa.

Mes esame neryžtingi, neapsisprendę, neužtikrinti, stokojam disciplinos, sąmoningumo, neturim aiškaus tikslo gyvenime, lengvai pasiduodame nerimui, baimėms, blogai nuotaikai, kitų įtakai. Kažkas pagaliau turi pasakyti garsiai, kad patys esame savo problema ir kol neišgydysime senų žaizdų, neišsiugdysime sau gero ir patinkančio „aš“, nebus gerai niekada.

Mums pagaliau reikia nusimesti tą kuklumą, gėdą, patiklumą. Laikas nustoti būti smilgai vėjyje. Laikas tvirtai ir užtikrintai stovėti. Nustoti gėdytis, kas esu, kaip atrodau, ką veikiu. Žinoti, ko noriu. Įdėti pastangų į tai, ką darau. Ir tai daryti pirmiausia dėl savęs.

Laikas atkurti save nuo pagrindų.

Laikas suprasti, kad turėsime sumenkinti savo ego darydami tai, kas mums nepatinka, ko nenorime, tam, kad pasiektume ko norime, ką užsibrėžėme. Kitaip sustosime vietoje, pradėsime degraduoti ir tapsime nelaimingais potencialo neišpildžiusiais žmonėmis. Tokie žmonės smerkia ir su savimi bando nutempti žemyn kitus. Tokie žmonės bijo kitų sėkmės, laimės, pasiekimų. Jiems nepatinka, kai žmonės yra laimingi, turintys tikslų, savimi patenkinti ir pasitikintys, nesusimenkinę. Jie to bijo, tiesiog sprogsta iš pavydo, pagiežos, susikaupusio skausmo. Tačiau velniop jų nuomonę.

Tvirtybė.

Kuomet aš kažką darau ir jaučiu, kad tai privalau padaryti, kad noriu tai padaryti, man nereikia niekieno supratimo ir pritarimo. Man nebūtina, kad kažkas mane palaikytų, suprastų, kodėl tai darau. Svarbu, kad aš suprasčiau tai. Ir tai padaryčiau.

Mes galime kur kas daugiau, nei manome. Tos ribos, pasąmoningai nubrėžtos mūsų mąstyme, yra melas. Ta riba iš tikrųjų nėra riba, tai labiau kaip kliūtis. Peršoki ir „varai“ toliau.

Aš per paskutinius kelis metus esu galvojęs begalę kartų, kad kažko negaliu padaryti. Neužteks laiko, jėgų, proto, darbo, talento, bet, pasirodo, klydau. Aš sau melavau, apgaudinėjau save. Kol neperžengi tos ribos, tol nežinai, ką gali. Peržengi vieną ribą, peržengti kitą, peržengti dar šimtą ir štai – tu vis dar gali. Visas „ribas“ nugriovei ir, pasirodo, iš tikrųjų dar nepasiekei tikrosios savo galimybių ir potencialo ribos. Ir tai padaryti iš esmės nėra sudėtinga. Sudėtingiausia dalis yra peržengti savo mąstymą, kuris sako, kad negali. Paprastai reikia tiesiog imti ir padaryti. Kitus kartus reikės įdėti daugiau laiko, darbo, pastangų ir tuomet pasieksime, ko norėjome. Bet vis tiek galime.

Treniruokime savo protą. Į kiekvieną „negaliu“ atsakykime „galiu“.

(Savi)destrukcija.

Laikas nustoti žemintis, menkintis ir nekęsti savęs. Laikas pradėti iš tikrųjų mylėti, vertinti ir gerbti save.

Pastebėkite, kaip dažnai sau sakote bjaurius, demotyvuojančius, žeminančius, menkinančius žodžius. Tai veda į savidestrukciją. Blogi žodžiai, pasakyti sau, yra nuodas. Nepasitikėjimas ir netikėjimas savimi, pasidavimas, apatija atima bet kokią galią kurti save ir savo gyvenimą. Velniop tai.

Nustokite nesąmoningai kartoti, kad aš negaliu, man nepavyks, aš esu nevykėlis, aš esu to nevertas. Sakykime sau priešingai. Aš tai galiu, aš tai padarysiu, aš esu šaunus, aš esu vertas ir nusipelnęs visko, ką turiu. Kartais pirmiau reikia šimtą ar tūkstantį kartų pasakyti sau, kad galime turėti, kad turėsime, jog iš tikrųjų tai turėtume. Kaip visą gyvenimą sau kartojome, kad esame tie blogi ir baisūs dalykai, kartokime priešingai, tuomet palaipsniui patikėsime priešingais dalykais – kad esame geri, šaunūs, protingi, gražūs, vertingi ir verti.

Ne, tai ne egocentriškumas. Tai pasitikėjimas savimi ir užtikrintumas, meilė sau. Tai – vidinė laisvė.

Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, ELSA Lietuva direktorius viešiesiems ryšiams, fotografas, apžvalgininkas)