Sėkmingas žmogus – einantis geras pareigas, daug ir gerai uždirbantis, pildantis savo vaikystės svajones, žinomas visuomenėje, matęs pasaulio, turintis laimingą šeimą, šaunius draugus, pasitikintis savimi, nebijantis rizikuoti.
Sėkmingo žmogaus apibrėžimą galima plėsti ir plėsti, bet vis vien matome tą patį: centre – pinigai.
Vakarietiškoje kultūroje sėkmingo žmogaus idealas yra vaikystėje vargingai gyvenęs žmogus, kuris turėjo įkvepiančią svajonę, sunkiai dirbo ir dabar yra „freelanceris“ (laisvai samdomas darbuotojas - red.past.), uždirbantis milijonus.
Glaustai maždaug taip skamba sėkmės istorijos. Ir taip, prisipažinsiu, mane jos kartais įkvepia, motyvuoja. Bet! Šitas „bet“ yra svarbiausia. Kad ir kaip skaudu, maža tikimybė, kad tokios istorijos herojumi būsi Tu.
Sunkus ir ilgas darbas nebūtinai atneš daug pinigų ir atsipirks, svajonių siekimas dar nereiškia, kad jos išsipildys.
Tokiose istorijose dažnai pamirštama viena sudedamoji dalis, kodėl žmogus tapo „sėkmingu“. Galite atspėti? Duosiu užuominą: „sėkmingas“.
Sėkmė. Taip, sėkmingų žmonių tapimą tokiais daugiausiai lemia sėkmė. Atsitiktinumas, tam tikra proga, situacija, kuri viską pakeitė.
Mėgstame kalbėti apie nuomonės formuotojus, ar ne? Kai kurie metų metus kuria originalų, įdomų, autentišką turinį, stengiasi, daug dirba, tobulėja, bet taip ir neišpopuliarėja. Tuo tarpu kitiems prireikia visai nedaug: staiga visų dėmesį patraukusios nuotraukos, vaizdo įrašo.
Aišku, nenoriu nuvertinti tokiu būdu išpopuliarėjusių žmonių ir jų kuriamo turinio, bet čia tik pavyzdys, kuris pagrindžia, kad pagal visuomenės standartus sėkmingais žmonėmis tampa nebūtinai daugiausiai dirbantys, to labiausiai verti žmonės.
Tačiau ar tikrai sėkmingas gyvenimas reiškia tik pinigus? Ir ką su tuo daryti? Apsikrauti brangiais, nereikalingais daiktais? Patenkinti esminius žmogaus poreikius užtenka ne tiek daug, todėl daugelis tai išgalime.
Tik labai trokštame prabangos, siekiame degraduoti verčiančio perdėto komforto, užhipnotizuoti puikaus marketingo, kuris manipuliuoja mūsų nesaugumo jausmu. Perkame, ko galvojame, kad mums reikia, tampame godūs. Tiksliau, godumą visada jaučiame, bet kuo labiau pasiduodame, tuo labiau jis auga, ir taip sukasi užburtas ratas. Tuomet niekuomet nebus gana.
Ir čia pasirodo dar vienas paradoksas: nors paprastai sėkmingus žmones mėgstame daugiausiai dėl finansinės laisvės ir prabangaus gyvenimo būdo, bet kurią sekundę gali išlįsti pavydas ir pradėsime keikti tuos žmones dėl jų materialistiškumo. Turėti daug pinigų gerai, tačiau reikia žinoti, kiek daugiausia galime pasirodyti su brangiais ir prabangiais namais, automobiliais ir pan. Tam tikra prasme sėkmingi žmonės aplinkiniams ir visuomenei turi sudaryti įspūdį, kad nėra apsėsti materializmo, prabangos, yra paprasti, nuolankūs ir dėkingi už tai, ką turi.
Tad ką gi apie mus, kaip visuomenę, atskleidžia tai, kad sėkmingame žmoguje labiausiai vertiname jo banko sąskaitą?
Kad mūsų vertybės ir dėmesys ne ten, kur turėtų būti. Nors daugelis mūsų, kaip jau sakiau, turi daugiau, negu reikia, mūsų godumas vis tiek sakys, kad nepakanka, kad reikia daugiau. Dėl to žavimės (kartais tampame apsėsti) sėkmingais žmonėmis ir jų šlovės istorijomis.
Kita vertus, viskas gali greit pasikeisti ir pradėsime nekęsti turtingo žmogaus. Manysime, kad toks žmogus yra užvaldytas pinigų, pametęs savo žmogiškumą, gerą moralę ir tinkamą vertybių sistemą.
Vieną dieną mylėsime ir dievinsime, kitą – pavydėsime ir nekęsime.
Problema ne su turtingais žmonėmis, problema su mumis. Kol patys nesusitvarkysime savo santykio su pinigais, toliau pavydėsime bei jausime nereikalingą neapykantą ir pyktį.
Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, ELSA Vilnius direktorius viešiesiems ryšiams, fotografas, apžvalgininkas)
