„Gyvenimas yra š...“ nėra faktas. Tai nėra logiškas, racionalus, pagrįstas faktas.

Šis pasakymas verčiau yra jausmas. Vidinė būsena, kurią galima apibūdinti kaip šlykščią, smukdančią, nykią, atnešančią beprasmiškumą.

Jei ir Jūs sakote „gyvenimas yra š...“ ir jaučiatės, kaip ką tik apibūdinau, tai yra signalas. Signalas, kad būtent Jūs kažką darote ne taip – gyvenate ne taip.

Nedrįstate imtis pokyčių, gyvenate „plaukdami pasroviui“, nebetobulėjate, nerealizuojate savęs ir savo gebėjimų, neturite išsiugdę gerų įpročių, neatsikratote Jums įdiegtos destruktyvios pasaulėžiūros, nepamaitinate savo dvasios.

Aš bene visus straipsnius ir juose išdėstytas problemas rašau pirmiausia iš savo patirties, o aplinka (žmonės, įvykiai ir pan.) paprastai tik iškelia į viršų tą problemą, kurią jau imuosi analizuoti.

Dėl to pasaulėžiūra „gyvenimas yra š...“ buvo būdinga man pačiam (ir nors kartais, sunkiais momentais, ji vis įkyriai bando sugrįžti), aš atsikračiau įpročio taip mąstyti, nes tai paprasčiausiai nėra naudinga.

Kodėl? Ką Jums ji duoda? Nuoširdžiai pasakykite.

Aš nematau jokių privalumų, išskyrus tai, kad išsivadavus iš šio mąstymo, tai bus motyvacija nesugrįžti prie tokios toksiškos pasaulėžiūros.

Kodėl taip mąstoma?

Bandome nuslopinti savo emocijas, nes juk gyvenimas yra š..., todėl niekas jau ir negali nuvilti, ar ne?

Bandome išvengti nusivylimo, nepasitenkinimo. Tačiau taip kartu pabėgame ir nuo naujų patirčių, įspūdžių, sustabarėjame.

„Gyvenimas yra š...“ pasaulėžiūra įkalina ir neleidžia laisvai mąstyti bei veikti.

Dėl to prarandame entuziazmą, motyvaciją ir užsidegimą veikti tai, kas iš tikrųjų mums yra svarbu ir varo pirmyn. Į viską žiūrime pasyviai ir numojame ranka į daugelį dalykų, kurie yra tarytum kuras mūsų gyvenime.

Ne gyvenimas yra š..., bet pasaulėžiūra „gyvenimas yra š...“.

Ji sugadina Jūsų gyvenimą, iškreipia sveiką bei racionalų supratimą apie daugelį dalykų. Ir paverčia savo gyvenimo svečiais, o ne šeimininkais, kuriais turėtumėte būti.

Paradoksalu ir tai, kad šios pasaulėžiūros šalininkai paprastai gyvena visai ne tokį gyvenimą, kaip jį sumenkinę pateikia. Taip mąsto ir žmonės, kurie yra fiziškai sveiki, turi gerai apmokamą darbą, galimybių, draugų, šeimą.

Problema yra tai, kad tokie asmenys neįvertina to, ką turi, ir nėra dėkingi už tai, kur šiuo metu yra gyvenime. Jiems, kad ir pasąmoningai, sveikata, pinigai, darbas, draugai ir visa kita yra duotybė. Tarytum visi žmonės į šį pasaulį ateina su tokiu „paketu“ ir visą laiką jį turi.

Tai yra privilegijuoto žmogaus, kuris nepuoselėja savo dvasingumo ir yra apleidęs moralinius, vertybinius bei dorovinius aspektus kaip neesminius, požiūris.

Nepaisant to, toks asmuo vis tiek ras pasiteisinimų tokiai pasaulėžiūrai: kažkas nuskriaudė, negražiai pavadino, įskaudino, kažkada nepavyko, tėvai blogai užaugino, paliko partneris ir t.t. Dėl to dabar visą gyvenimą kentės, negalės susitvarkyti su savo psichologinėmis problemomis, nuoskaudomis, nors iš tikrųjų nelabai ir bandys.

Tokiam žmogui pravalyti save nuo praeities ir judėti į priekį niekada nebus prioritetas. Kaip ir pagyti nuo sielos ligos – egoizmo.

Paprasta išvada būtų tokia: „gyvenimas yra š...“ šalininkams tai yra pasiteisinimas gyventi nepatenkintiems ir nelaimingiems.

Tam pakeisti reikėtų valios pastangų, išeiti iš komforto zonos, darbo, atradimų, praradimų, eksperimentavimo, naujų dalykų, nusivylimo, klaidų.

Reikėtų pradėti iš tiesų gyventi.

To vengdami netobulėjame, o jei netobulėjame – degraduojame.

Aš pasirinkau ne degraduoti, o tobulėti, pasistengti. Kad ir klysdamas bei kartais grįždamas atgal, aš sau esu svarbus, bandau įvertinti tai, ką turiu, ir siekiu atsispirti egoizmui, kad ateityje nesigailėčiau gyvenęs taip, kaip gyvenu dabar.

O kokį gyvenimą PASIRINKSITE Jūs?

Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, ELSA Vilnius direktorius viešiesiems ryšiams, fotografas, apžvalgininkas)