Kuo valstybėje daugiau draudimų, apribojimų, kuo taikomos griežtesnės poveikio priemonės, tuo visuomenė yra mažiau sąmoninga ir demokratiška.
Gyvenimas demokratijoje – buvimas suaugusiam.
Ką turiu omenyje?
Daugelis mūsų politiniu požiūriu yra vaikai.
Norime, kad mus kažkas kontroliuotų, prižiūrėtų, nurodytų, ką daryti, ko nedaryti. Bet svarbiausias dalykas čia yra atsakomybė ir sąmoningumas. Atsakomybė už save ir savo veiksmus bei gebėjimas suvokti, ką darau ir kokią tai įtaką daro kitiems, aplinkai.
Aišku, paprasčiausia sąmoningumo ir atsakomybės stokojančiam žmogui nedaryti kažko tik tuomet, kuomet tai draudžiama. Tačiau draudimai paprastai netaikomi šiaip sau, ne dėl to, kad kažkam šovė į galvą be priežasties.
Naujais draudimais ir apribojimais siekiama pristabdyti koronaviruso plitimą, nes mes, žmonės, to nesugebame padaryti be valdžios įsikišimo.
Be abejonės, valdžios įsikišimas čia yra būtinas, tačiau vis tiek neapsakomai stokojame sąmoningumo. Iš baimės (bet ne sąmoningumo) laikėmės griežtų karantino sąlygų, tačiau birželio mėnesį paleisti vargiai save valdėme ir gyvenome vadovaudamiesi šūkiu „gyvenu tik kartą“ arba, kitaip sakant „reikia pavaryti, kol dar galiu, kol vėl karantino neįvedė“.
Po linksmų šėlionių, koronavirusas vėl pradėjo sparčiau plisti, ir rudenį žmonės ėmė priekaištauti valdžiai, kad ši dabar jau nepakankamai veikia dėl pandemijos valdymo.
Tai ko mes patys galiausiai norime?
Kuomet Vyriausybė vykdė griežtą politiką – blogai, per daug apribojimų, per mažai laisvės. Kai pasiklausiusi (o gal ir dėl kitų priežasčių) davė tos norimos laisvės, nemokėdami savęs sąmoningai valdyti, nebūdami valdomi kitų, leidome koronavirusui vėl įsisiautėti, vėl atsigręžėme į valdžią. Tai ko gi ji beveik nieko nedaro? Kodėl netaiko daugiau apribojimų? Kodėl delsia įvesti karantiną?
Kalti ir mes, eiliniai žmonės, kad nemokame gyventi pandemijoje. Pasimetę iš baimės gyvenome užsidarę, tuomet pasiilgę normalaus gyvenimo puolėme „atsigriebti už prarastą laiką“, o dabar vėl esame sunerimę, nes naujų atvejų skaičiai – keturženkliai.
„Sugalvokit ir padarykit, bet aš vis tiek iškritikuosiu, nes reikalauju pats nežinai kokios politikos.“ Tokiu principu vadovaujasi Lietuvos visuomenė. Politikos, kuri keičiasi pagal nuotaiką. Keičiasi pagal tai, ar aš šiandien esu išsigandęs koronaviruso ir tūnosiu namuose, ar noriu pašėlti su kompanija mieste.
Tačiau aš žinau, ko noriu.
Nenoriu griežto karantino, nenoriu viešojo maitinimo įstaigų ir kitų parduotuvių uždarymo. Kaukių dėvėjimas kieme man atrodai teikiantis mažai naudos. Tegul vaikai mokosi namuose. Jokių masinių renginių ir susibūrimų. Noriu, kad būtų oficialiai pateikti visi tikslūs ir detalūs duomenys apie tai, kur lankėsi koronavirusu užsikrėtę asmenys. Aš noriu, kad būtų įgalinta sistema išmaniuosiuose telefonuose, kuri praneštų, jei galimai kontaktavau su koronavirusu sergančiu asmeniu. Džiaugiuosi, kad paskutinis punktas ką tik tapo realybe.
Štai kokios politikos aš noriu.
Kalbant apie dabartinį karantino įvedimą, aš jo visiškai nepalaikau.
Karantinas buvo problemos sprendimas pavasarį. Dabar karantinas ne problemą išsprendžia, bet sukuria naujų.
Pirmojo karantino tikslas buvo kiek kitoks. Mes mažai žinojome apie ligą, kiek ji pavojinga, kaip plinta. Reikėjo kelių mėnesių surinkti daugiau informacijos apie koronavirusą.
Tačiau dabar didelė dalis visuomenės ligos nebebijo, nes tam yra pagrindas. Nors naujienų portalai mėgsta gąsdinti, paprasčiausiai koronaviruso mirtingumas nekelia didelio susirūpinimo. Ir iš tikrųjų ši pandemija nėra tokia baisi. Gal ir keistai nuskambės, bet manau, kad mums pasisekė, kad atėjo koronavirusas, o ne kita liga, kurios mirtingumas keliasdešimt kartų didesnis ir yra pavojingiausias vaikams.
Grįžtant prie karantino, kas bus toliau? Kažkada ribojimai atleidžiami, pagyvensime laisviau, o po kurio laiko vėl karantinas? Ir kokia to kaina? Ar jau ir taip nepamatėme po pavasario?
Aš manau, kad mūsų tikslas dabar turi būti kitoks t.y. turime vykdyti kitokią koronaviruso valdymo politiką.
Tikslas: išvystyti tokią sistemą, kurioje žmonės galėtų gyventi kuo įprastesnį gyvenimą pritaikant ir išvystant efektyvias priemones, padėsiančias sumažinti tikimybę koronavirusui masiškai plisti.
Viską uždaryti ir liepti žmonėms sėdėti namuose yra lengvas pasirinkimas aptingusiems politikams, nenorintiems ieškoti naujų ir efektyvių būdų stabdyti viruso plitimą, bet sunkus pasirinkimas eiliniams žmonėms.
Mums neva rūpi, kad žmonės serga, kad miršta nuo koronaviruso, bet ne taip rūpi, kad apmiršta paslaugų sektorius, didelė dalis aptarnaujamame personale dirbančių žmonių lieka be darbo. Kad smulkus verslas traukiasi. Sėdėti namuose? O kaip sėdėti namuose neturint pinigų ir darbo?
Kaip bebūtų, kai jau įvestas karantinas, gyvenkim, bendraukim, judėkim, mokykimės, dirbkim, kiek galim, bet nepamirškim, kad prastėjanti koronaviruso situacija yra tiek valdžios, tiek kiekvieno iš mūsų atsakomybė.
Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, ELSA Vilnius direktorius viešiesiems ryšiams, fotografas, apžvalgininkas)
