Apie patirtį mokykloje beveik nesu rašęs, nes ėjimas į mokyklą yra tarytum sapnas, fantazija, po kurios atsiduriame visiškai kitokiame pasaulyje. Daugeliu atvejų mokykla ir tolimesnis žmogaus gyvenimas yra labai atitolę dalykai.

Kodėl?

Mokykla ruošia ne gyvenimui, o fantazijai, kurią ji sukuria bei pavadina gyvenimu.

Mokykla moko gyvenimui praeitame amžiuje, ne dabarčiai ir juo labiau ne ateičiai.

Vos prieš metus baigiau mokyklą, tačiau vargiai prisimenu, ką mokiausi. Be abejonės, yra esminių, svarbių dalykų, kurių išmokau per dvylika metų, bet šį kartą – ne apie tai.

Tad ar tikrai mokykla paruošė gyvenimui, jei aš jau išėjau į gyvenimą (anot mokyklos, nes taip išeina, kad mokiniai dar negyvena), tačiau daugelis mokytų dalykų nesuteikė jokios praktinės naudos, studijose taip pat mažai pagelbėjo (apie asmeninį gyvenimą net nekalbu).

Bene vienintelė motyvacija gerai mokytis man buvo noras įstoti į prestižinę specialybę universitete. Be abejonės, mokykla taip pat buvo vieta susitikti su draugaus ir pabendrauti, praleisti laiką.

Tad sakote, kad šiandienos mokiniai yra nevykėliai, nes prasti (kai kurių) egzaminų rezultatai?

Dalis problemos yra nevykusi sistema, kurią paliko praeities kartos, įsitikinusios, kad tokia tvarka labai gera. Mat labai lengva vyresniems žmonėms perkurti prisiminimus, pravalant atmintį nuo negatyvo, sunkių ir skaudžių akimirkų, idealizuojant savo jaunystę.

Pasakysiu trumpai ir paprastai: kuomet nesiseka, reikia įdėti daugiau pastangų, darbo, laiko ir rezultatas bus pasiektas. Sėkmė – valio! Tačiau kartais nepasisekimas rodo, kad tiesiog turėtume nustoti stengtis ir paleisti.

Kitaip sakant, nustoti taisyti nepataisomą sistemą ir sukurti naują, perimant tik geras praktikas iš dabartinės sistemos.

Kas iš to, kad visi jaunuoliai gerai mokėtų matematiką?

Aš pats matematiką mokėjau gerai, tačiau dabar tai niekam neberūpi. Ir man pačiam. Matematiką pasitelkiu balams universitete, produktų kainoms parduotuvėje skaičiuoti. Ir viskas.

Dabar įsivaizduokite – tobulas pasaulis ateityje: visi nuostabiai moka matematiką, tačiau toliau degraduoja žmonių komunikaciniai gebėjimai, svetimėjame, daugelis turi psichikos sutrikimų, nemokame gyventi su savo emocijomis ir toliau esame jų instinktyviai valdomi.

Verčiau mokykla mokytų išties visiems reikalingų dalykų: kaip komunikuoti, kaip atpažinti savo emocijas ir su jomis susitvarkyti (išbūti, sveikai išlieti, nukreipti ir pan.), skatintų kritinį, sąmoningą mąstymą, padėtų paauglio asmenybės formavimuisi, sukurtų saugią vietą vaiko, paauglio savirealizacijai.

Visi žino, kad mokykla yra savanaudiška ir vertina tik geriausiai besimokančius ar mokyklos vardą garsinančius mokinius. Nes tai mokykloms padeda aukščiau užkopti reitingų lentelėse ar skelbti apie save idealizuotus straipsnius. 

Mokykla yra puiki vieta išmokti patyčių, diskriminacijos, psichologinio smurto. Ir šios žaizdos nepalieka visą gyvenimą. 

Taip pat nereikia užmiršti, kad būtent suaugusieji formuoja jaunąją kartą savo pavyzdžiu – jau sukurtu pasauliu. Jei vyresnioji karta nepatenkinta jaunąja (nors turbūt beveik visuomet taip būna), vadinasi, ir vyresnioji karta yra problemos dalis. Jiems nepavyko kažko padaryti – suformuoti geresnio pasaulio.

Tik vėl noriu priminti, kad, nors gali būti ir sunku, pasaulį (pa)keisti bus daugiausiai jaunosios kartos pareiga.

Bet dabar noriu sugrįžti prie matematikos egzamino.

Aš džiaugiuosi, kad daug jaunuolių jo neišlaikė. Na, iš esmės apgailestauju, kad buvo išgyventa (išgyvenama) daug pykčio, nusivylimo, išlieta ašarų, susiaurėjo studijų galimybės ir sugriuvo ateities planai.

Tačiau tik kraštutinumai prives prie pozityvaus pokyčio.

Todėl tikiuosi, kad kitais metais egzaminų rezultatai bus dar prastesni.

Beveik visi jauni žmonės dabar būtų netikę žemdirbiai, ūkininkai, nes mažai kam rūpi (ir reikia) patiems užsiauginti maisto. Yra begalė parduotuvių, kurios aprūpins mus įvairiu maistu. Įvairesniu, nei patys užsiaugintume.

Supraskite, anksčiau pasaulis dar taip neveikė ir gyvenimo sąlygos buvo tokios, kad auginti maistą patiems reikėjo išgyvenimui.

Panašiai yra ir su dabartine mokyklos sistema, kuri gyvena tarytum kai kurių joje mokomų dalykų vis dar reikia (ar reikia tiek daug). Ir tarytum pati mokymo forma, individualumo nebuvimas yra pritaikytas šiandieninei visuomenei.

Jei taip, išsitraukite „Nokia 3310“ ar laidinį telefoną ir naudokite vietoje savo naujausiojo „iPhone“.

Vietoje elektros lemputės užsidekite žvakę.

Kuomet suskaus dantį, tegul Jums jį ištraukia su replėmis be nuskausminamųjų, vietoje to, kad tiesiog gydytojas atliktų pusvalandžio trukmės gydymą.

Ką aš tuo bandau pasakyti?

Dabartinė mokykla yra reliktas. Ji „neįsipaišo“ į dabartinį pasaulį. Ji iš pamatų nesikeičia, nepersitvarko, neprisitaiko.

Pandemija tai tik patvirtino.

Iš istorijos, viliuosi, visi žinome, kad kas neprisitaiko, neišgyvena – pražūva.

Aš tikiuosi, kad mokymo sistema ir toliau grius, nes man tai atrodo labai natūralus ir pagrįstas procesas.

Kuomet mokyklos pasieks dugną, tuomet reikia tikėtis pozityvaus pokyčio.

Perkūrimo iš pamatų, o ne lipnios juostos klijavimo ant skilinėjančios sienos.

Dabartinės nesėkmės atves prie sėkmės, jei nustosime būti tokie trumparegiški, įsikibę praeities ir persmelkti baimės keisti(s).

Kartais mes taip stipriai įsikabiname į praeitį, kad pradedame degraduoti.

Desperatiškai bandome išsaugoti, išlaikyti buvusią tvarką, gyvenimo modelį.

Nebeevoliucionuojame, sustabarėjame ir dėl to pradeda griūti visas gyvenimas.

Tai, kas pažįstama, mums yra miela. O kas nauja, dažnai baisu, neišbandyta, nežinoma, rizikinga.

Paleiskime.

Paleiskime tai, kas nebetinka.

Tegul tai sugriūva.

Tegul sugriūva visa mokymo sistema, nes tuomet galėsime sukurti naują, geresnę mokyklą – geresnę ateitį ateinančioms kartoms ir nenuvilti jų.

Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, ELSA Vilnius direktorius viešiesiems ryšiams, fotografas, apžvalgininkas)