Aš netikiu šia koncepcija. Nemanau, kad tai egzistuoja.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad viską, ką gyvenime darome, yra nukreipta pirmiausia į mus pačius.

Vis dėlto, jei reikėtų „altruizmą“ palikti žodyne, performuočiau jo apibrėžimą.

Altruizmas – tai egoizmas, kuris pirmiausiai naudingas pačiam žmogui, tačiau turi pozityvų poveikį ir kitiems.

Pastebėjote paradoksą?

Altruizmas – egoizmas?

Taip, altruizmas yra egoizmo išraiška. Ta geriausioji ir šviesiausioji pusė.

Egoizmas nėra tik blogis. Be reikalo jį demonizuojame. Kalbant apie egoizmą, kyla neigiamos konotacijos, tačiau ne dėl to, jog egoizmas savaime yra blogis. Mes jį tokiu pavertėme.

Egoizmas nėra vienpusis – vien tik blogas. O altruizmas nėra kita – priešinga – jo pusė.

Egoizmas yra viskas.

Altruizmas yra egoizmo dalis.

Tokią išvadą padariau analizuodamas savo elgesį, kuomet dariau kažką, kad padėčiau kitiems. Nė karto nebuvo taip, kad padėjęs nepasijausčiau geriau ar galiausiai pats negaučiau tam tikros naudos. Todėl, prieš padėdamas kitiems, pasąmoningai galvoju, kad tai padaręs gausiu emocinį atlygį ir būtent tai mane motyvuoja.

Nors anksčiau tikinau save, kad altruistiškai elgiuosi dėl geros širdies, žmogiškumo, supratingumo, empatijos, suvokiau, kad tai ne visai tiesa.

Padėdami kitiems dažnai tikimės, kad po to ir mes patys sulauksime to paties. Šis mąstymo modelis vėlgi egoistiškas, kadangi kiti žmonės mums nėra skolingi. Mes galime viltis, kad mums padės už praeityje padarytą paslaugą, bet jokiu būdu nereikalauti, „neišrašyti skolos“.

Tačiau tai nėra pagrindas.

Visados grįžtame prie emocinio, dvasinio „atlygio“. Ta pagalba kitiems ar tam tikra savanoriška tarnystė mus pakylėja, leidžia geriau galvoti apie save, įneša daugiau prasmingumo, sielos ramybės.

Kuomet žmonės išgyvena sunkų gyvenimo etapą ar yra visiškai pasiklydę, praradę prasmę, jie metasi prie savanorystės, pagalbos žmonėms. Šie metodai yra veiksmingi dėl būtent mano minėto emocinio atlygio.

Vėl priminsiu, kad, mano nuomone, žmonės to imasi pirmiausia tam, jog pagerintų savo psichologinę, dvasinę būseną, prasivalytų protą ir pan. Ne dėl tyro ir švento noro padėti kitiems.

Tad pirmiau ateina noras gauti emocinį atlygį, tai tampa motyvacija padėti kitiems ir tuomet, tai padarę, jaučiamės geriau.

Visa tai pagrindžia, kad asmuo, imdamasis altruistiškų veiksmų, yra motyvuojamas asmeninės naudos, kurią jis paprastai galiausiai ir gauna.

Visa tai rašydamas nesiekiu sumenkinti altruizmo ir pagalbos kitiems. Jokiu būdu. Aš tikiu, kad padėti kitiems yra svarbu. Altruizmas tuo ir yra puikus, kad atneša abipusę naudą.

Paprasčiausiai noriu būti atviras su savimi pačiu ir siekiu suprasti altruistiško poelgio intenciją.

Tai išgvildenęs, savo mintis išdėliojau skaitymui ir mąstymui čia.

Viliuosi, dabar turėsite ką pergalvoti patys.

Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, ELSA Vilnius direktorius viešiesiems ryšiams, fotografas, apžvalgininkas)