Aš su tuo nesutinku.

Pirmiausia noriu atskirti dvi sąvokas, kurios dažnai sutapatinamos. Tai yra „prasmė“ ir „prasmingumas“.

Prasmė yra aiški sąvoka, tačiau prasmingumas, t.y. prasmės jausmas, paprastai susilieja su žodžiu „prasmė“.

Tad ką iš tikrųjų man reiškia prasmingumas ir kuo tai skiriasi nuo prasmės?

Prasmingumas yra jausmas. Tiksliau – bendra žmogaus būsena. Prasmingumas ateina ir yra jaučiamas iš vidaus. Šį jausmą sunku apibrėžti, bet, viliuosi, daugelis žinote, apie ką kalbu, nes esate tai patyrę.

Kadangi prasmingumas yra žmogaus būsena, jausmas, jis gali kisti – atsirasti, pradingti, vėl atsirasti. Kartais jis būna intensyvesnis ir stipriau jaučiamas, kartais apslopęs.

Tuo tarpu prasmė yra pastovi, kadangi pastaroji nepriklauso nuo žmogaus nuotaikos, jausmų.

Prasmė – tai faktas, kad viskas gyvenime turi reikšmę, viskas atsitinka ne šiaip sau ir tai padarys įtaką tolimesniam mano gyvenimui – formuos mane, mano supratimą.

Tarkim, Jums prasmingumo neturintis darbas vis tiek turi prasmę. Jums šis darbas nėra prasmingas, bet tai nereiškia, kad jis – niekinis. Ir neprasmingas darbas turi prasmę, nes tai yra Jūsų kelionės (gyvenimo) dalis, kuri Jus formuos. Tai yra patirtis ir viskas, kas mums atsitinka, ką padarome, ką pamatome, vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau, palieka kažką mumyse.

Dėl to susiformuoja ir toks paradoksas, kuomet jausdami visišką beprasmybę sakome, kad viskas neturi prasmės, tačiau tai netiesa.

Beprasmybę galime jausti. Turbūt tai pasitaiko visiems.

Tačiau sakyti, kad viskas neturi prasmės, nėra tiesa, nes prasmė, kaip jau teigiau, yra pastovi ir objektyvi.

Jei atrodo, kad prasmės nėra, tai dar nereiškia, kad jos nėra.

Yra didelis skirtumas tarp to, ką jaučiame (kaip mums atrodo), t.y. prasmingumo, ir kaip iš tikrųjų yra (faktų), t.y. prasmės.

Pavyzdžiui, galime save įtikinti, kad saulės nėra, bet tai nereiškia, kad saulė pradings. Ne, ji vis tiek bus. Dėl to prasmės suvokimas nepriklauso ir nuo pasaulėžiūros, patirties ar bendro suvokimo.

Prasmę aš traktuoju kaip nekvestionuotiną, pagrįstą ir įrodytą faktą, todėl prasmingumas (jausmas) jo (fakto – prasmės) pakeisti negali.

Dėl to prasmė bus visuomet. Net ir tuomet, kai išgyvensime sunkų gyvenimo etapą ir manysime, kad niekas neturi prasmės.

Galiu teigti, kad prasmė (faktas) nepriklauso nuo prasmingumo (jausmo). Prasmė yra pastovi, visuomet egzistuojanti ir jai įtakos nedaro emocijos, jausmai, patirtys.

Tuo tarpu prasmingumas yra žmogaus būsena, ateinanti iš vidaus. Vadinasi, prasmingumas nėra pastovus ir objektyvus, kadangi priklauso asmeniškai nuo kiekvieno žmogaus ir jo subjektyvių išgyvenimų, emocijų, pojūčių ir pan.

Nors ką tik pasakiau, kad prasmė nepriklauso nuo prasmingumo, tačiau prasmingumas priklauso nuo prasmės. Suvokdami ir įdiegdami sau filosofiją (tiksliau – faktą), kad viskas turi prasmę, turėtume (bent teoriškai) sustiprinti prasmingumo pojūtį.

Tad visi dalykai turi prasmę, bet ne visi jie yra prasmingi.

Nerijus Pugačiauskas (VU Teisės fakulteto studentas, ELSA Vilnius direktorius viešiesiems ryšiams, fotografas, apžvalgininkas)